#PavakarioSkaitiniai: kaip suomiai atsilaikė 1944-aisias

Lei­dyk­la „Brie­dis“ pri­sta­to se­ri­jos „An­tra­sis pa­sau­li­nis ka­ras“ nau­jie­ną – Mi­kos Kul­ju kny­gą „Ste­buk­las prie Ta­lio ir Ihan­ta­los: lem­tin­gas Suo­mi­jos mū­šis“. Dėl 1939 m. pa­bai­go­je tarp SSRS ir Suo­mi­jos įsip­lies­ku­sio Žie­mos ka­ro Mask­vai taip ir ne­pa­vy­ko so­vie­ti­zuo­ti Suo­mi­jos – pa­vers­ti dar vie­na „bro­liš­ka res­pub­li­ka“. Did­vy­riš­kai pa­sip­rie­ši­nę suo­miai, nors ir pra­ra­do da­lį te­ri­to­ri­jų, at­lai­kė daug kar­tų ga­lin­ges­nės ir tu­rin­čios ne­pa­ly­gin­ti di­des­nę tech­ni­kos ga­lią Rau­do­no­sios ar­mi­jos spau­di­mą.

Ir vis dėlto Maskva neatsisakė planų praryti „suomišką kąsnelį“, bet tam sutrukdė 1941 m. birželį prasidėjęs sovietų ir nacių karas. Suomiams, atsidūrusiems sudėtingoje geopolitinėje padėtyje, ne savo noru tapusiems vokiečių sąjungininkais, pavyko atsikovoti per Žiemos karą prarastas teritorijas, bet 1944 m. galingas raudonasis volas pradėjo ristis atgal. Prasidėjo vienas iš vadinamųjų „dešimties garsiųjų Stalino smūgių“ – Vyborgo-Petrozavodsko operacija, turėjusi pasibaigti besąlygišku Suomijos kapituliavimu.

Об этом сообщает Футляр от виолончели

Knygoje pasakojama apie konkrečius asmenis: pėstininkų seržantą, slaugę, už bailumą sušaudytą kareivį, suomiams padėjusį vokiečių pilotą, švedų savanorį ir net Sovietų Sąjungos maršalą.

Mikos Kulju knyga „Stebuklas prie Talio ir Ihantalos“ pasakoja apie kruvinas 1944 m. birželio pabaigos-liepos pradžios kovas Karelijos sąsmaukoje, į šiaurės rytus nuo Vypurio (dab. Vyborgas). Ten buvo sprendžiamas Suomijos likimas. Tada prieš maždaug 50 tūkst. suomių karių stojo triskart gausesnės sovietų pajėgos, aprūpintos galinga karo technika, apsvaigintos pergalių prieš vokiečius. Neįtikėtinomis pastangomis, pasinaudojus sudėtingu reljefu ir sumania gynyba, padedamiems negausių vokiečių ir švedų savanorių padalinių, suomiams pavyko atremti masinį puolimą. Per dvi savaites smarkių kautynių Raudonoji armija pasistūmėjo viso labo 10–12 kilometrų, paskui puolimas buvo sustabdytas ir pereita prie gynybos. Suomiai dar kartą įrodė, kad geba puikiai kovoti ir narsiai gintis.

„Briedis“ nuotrauka

Kupina neabejotino mažos šiaurinės tautos didvyriškumo, pasiaukojimo ir meilės tėvynei, Mikos Kulju knyga „Stebuklas prie Talio ir Ihantalos“ skiriasi nuo perdėm herojiškos, netgi romantizuotos karinės literatūros. Čia kiekvienas skyrius – atskira istorija, kurioje veikia skirtingi, kitokias pareigas užimantys, įvairiuose ruožuose kovoję žmonės. Liudininkų atsiminimais grįsti autoriaus pasakojimai apie kovų prie Talio ir Ihantalos dalyvius detaliai atskleidžia didžiojo mūšio eigą. Knygoje pasakojama apie konkrečius asmenis: pėstininkų seržantą, slaugę, už bailumą sušaudytą kareivį, suomiams padėjusį vokiečių pilotą, švedų savanorį ir net Sovietų Sąjungos maršalą. Mika Kulju nevaizduoja prieš galingą sovietų kumštį kovojusių suomių nei antžmogiais, nei supermenais. Tai tokie pat žmonės, turintys savo dorybių ir silpnybių, ne tik narsūs, bet ir jaučiantys baimę, nusivylimą, praradę viltį. Aprašydamas kautynes prie Talio ir Ihantalos, autorius kuria visapusišką karo vaizdą. Atskiros, viena į kitą nepanašios istorijos tarsi susidėlioja į didelę mozaiką.

„Briedis“ nuotrauka

Kautynės prie Talio ir Ihantalos leido suomiams išvengti visiškos šalies okupacijos, o vyriausybei suteikė laiko ieškoti išeičių iš susidariusios padėties ir davė galimybę išstoti iš karo išvengiant besąlygiško kapituliavimo. Raudonosios armijos vadovybės pranešimuose teigta, kad 1944 m. vasaros puolimas taip ir nepasiekė savo tikslų. Pateikiame ištrauką iš šios knygos:

Raudonosios armijos puolimas suomiams buvo netikėtas, nes niekas tada nemanė, kad Stalinui taip svarbu sutriuškinti Suomijos kariuomenę. Aišku, suomiai numanė didžiosios valstybės realistinės politikos siekius ir suprato, kad sąjungininkai greitai pasileis lėkti į Berlyną. Vargu ar kuris iš Suomijos vadovų dar tikėjo Vokietijos pergale, bet pasitraukti iš karo šalis tuomet negalėjo. Suomija tuo metu turėjo išlošti laiko ir lošiančią ją Stalinas ketvirtuoju strateginiu smūgiu nokautavo.

Sovietų Sąjungos vyriausioji vadovybė numatė, kad sutriuškinant Suomijos kariuomenę bus įveiktas ir politinis pasipriešinimas. Suomiją reikėjo sumušti ir dėl to, kad Vakarų valstybės neimtų reikšti jai prielankumo, jei Vokietija pralaimėtų karą. Dar viena Suomijos puolimo priežastis – Baltijos jūros viršenybės įtvirtinimas, Murmansko geležinkelio pervežimų ir Baltosios jūros kanalo perėmimas. Sovietams beliko išspręsti svarbų klausimą, ką sumušti pirmiau – Suomijos kariuomenę ar Šiaurės Suomijoje dislokuotus vokiečių dalinius?

Per pozicinį karą sovietai patyrė, kad Suomijos armija veikia vangiai, ir suprato, kad pajėgumu neprilygs Šiaurėje dislokuotai vokiečių 20-ajai kalnų armijai. Bet balandžio mėnesį Suomija besąlygiškai jiems nepasidavė ir „Stavka“ nutarė pirmiau sumušti suomių dalinius abipus Ladogos. O paskui imtis 20-osios kalnų armijos, kurios sparnas iš pietų, sumušus suomius, bus atviras. Raudonoji armija nusitaikė į Kiumijokį tardama, kad kritus Suomijai ten eis vokiečių gynybos linija.

„Stavka“ manė, kad plataus masto ataka puolant Suomiją jai pavyks nukreipti Vokietijos dėmesį nuo pasirengimo pulti Baltarusiją. Gegužės pradžioje Leningrado frontas ir Karelijos frontas gavo įsakymą rengtis operacijai. Didžiajam puolimui Raudonoji armija ruošėsi rūpestingai – tai įrodo fotografavimas iš oro, aprėpiant net 87 000 kvadratinių kilometrų suomių gynybinių linijų plotą. Rusai uoliai slėpė, kad telkia masyvias jėgas, maskavo ir didžiules bendras visų ginkluotės rūšių pratybas.

Sunku suprasti, kad Suomijos vyriausioji karo vadovybė nereagavo į situaciją, nes apie rusų pasirengimą didžiajam puolimui žvalgyba perdavė informaciją jau gegužės mėnesį. Padėtis įgijo net kafkiškų bruožų. Pavyzdžiui, birželio 2 d. suomių žvalgyba iš oro padarė daugiau kaip 50 kadrų, atskleidžiančių, kad Raudonoji armija Karelijos sąsmaukos pietuose telkia kariuomenę. Štabe nuotraukų serijos niekas nematė, nes iki didžiojo puolimo ji nuskendo karo vadovybės biurokratijos gelmėse.

„Briedis“ nuotrauka

Jau didžiojo puolimo išvakarėse, Govorovui vadovaujant, buvo priimtas sprendimas suduoti stiprų smūgį suomių gynybos pozicijoms. Sovietų tikslas buvo artilerija ir bombonešiais sunaikinti suomių gynybos sistemą ir nutildyti artilerijos baterijas, o tada įžūliai išžvalgyti teritoriją. Šio plano reikšmę suomiai pajuto birželio 9 d. Valkeasaryje.

Iš tiesų didysis puolimas prasidėjo kitą dieną, Karelijos sąsmaukoje sutelkus didžiules artilerijos pajėgas. Iš oro puolė daugiau kaip tūkstantis lėktuvų, į kiekvieną suomių valdomą kvadratinį kilometrą numačius paleisti daugiau kaip 125 tonas bombų. Puolimui buvo pasirengę daugiau kaip 250 000 pėstininkų, lydimų ne mažiau kaip 600 tankų, savaeigių ir šarvuočių. Govorovas buvo nusprendęs sunaikinti suomių gynybą žingsnis po žingsnio.

Smūgiui buvo ruošiamasi tikrai sovietiška dvasia. Daliniai buvo sutelkti prie pozicijų birželio 7–9 d. ir pradėta rengti didelius, vienybę akcentuojančius susiėjimus. Tose ceremonijose agresorių apimdavo ekstazinis pasiryžimas greitai pramušti suomių gynybą. Rusai suomių pusėje iš lėktuvų mėtė agitacinius lapelius, kuriuose buvo rašoma, kad Raudonoji armija neįveikiama. Dauguma suomių lapelius rinko su džiaugsmu, nes labai trūko tualetinio popieriaus.

Didžiojo puolimo pradžioje Govorovui, kaip žinoma, sekėsi. Didžiąja Govorovo diena galima laikyti birželio 18-ąją, kai Sovietų Sąjungos aukščiausiosios tarybos įsakymu ir sovietų vyriausybės sprendimu jis buvo pakeltas į maršalus. Ta diena buvo reikšminga ir artimiausiems Govorovo pavaldiniams Andrejui Ždanovui bei Dmitrijui Gusevui, nes jie tapo generolais pulkininkais. Šie paaukštinimai liudijo Suomijos okupacijos svarbą. Šlove Govorovas džiaugėsi dar kelias dienas, bet vėliau, kai Vypuris buvo užimtas, jau beveik neturėjo kuo džiaugtis.

Knygą galite įsigyti ČIA