1989-ųjų rinkimai: užtvankų griūtis
18.02.2020 11:361989-ųjų pavasaris buvo ankstyvas ir šiltas. Pirmą kartą oficialiai švęsta Vasario 16-oji dar pasitiko pilkais debesimis ir įkyraus bjauroko vėjo blaškomu šlapiu sniegu, o kovą skaidrėjančiu dangumi vis dažniau ridinėjosi saulė. Ne vien saulė skaidrino tą ypatingą pavasarį, bet ir bundančios šviesiausios žmonių viltys. Artėjo Velykos, kurių džiaugsmą paskutinį kovo sekmadienį po tylos dešimtmečių vėl skelbs neseniai atgautos Vilniaus arkikatedros varpai. O šventovės bokšto laikrodis nebepaklus sovietijoje įprastai tvarkai – nebeįvedus visoje SSRS galiojančio vasaros laiko, jis daugiau nebeskambės unisonu su Kremliaus kurantais. Lietuva ims gyventi Europos laiku.
Об этом сообщает Футляр от виолончели
Tiesa, baigiantis žiemai, dar būta bandymų kuo ilgiau išlaikyti tą įsipykusią šlapdribą ir pilkumą, bent kuriam laikui išsaugoti aižėjančius imperinius ledus. Tuoj po džiaugsmingai paminėtos Vasario 16-osios, kurioje jau aiškiai skambėjo Lietuvos nepriklausomybės šūkiai, „juoduoju“ pramintas LKP CK plenumas mėgino desperatiškai nutildyti Sąjūdžio balsą, smerkė „ekstremistus“, peršančius atsiskyrimo nuo SSRS idėją, ir prisiekinėjo ištikimybę sovietijai bei „socialistinei Lietuvai“. Taip Lietuvos komunistų viršūnės beviltiškai mėgino išsaugoti savo pozicijas artėjant rinkimams į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, kuris turėjo vykti būtent Velykų dieną – kovo 26-ąją.
Apie tai, kokių rezultatų davė komunistinių nomenklatūrininkų pastangos sulaikyti į žmonių širdis plūstantį pavasarį, pakalbėsime kiek vėliau. O dabar prisiminkime, kaip Maskvoje sumanyta organizuoti rinkimus į naują, iki šiol neegzistavusią aukščiausią valdžios instituciją ir kodėl laisvėjančios Lietuvos Sąjūdis nutarė dalyvauti mūsų šalį okupavusios valstybės rinkimuose.
„Suvereniteto“ saldainis
Naktį į vasario 16-ąją Kaune priimtoje deklaracijoje konstatuota, kad Sąjūdis skelbia kursą į teisinį, politinį ir kultūrinį Lietuvos savarankiškumą.
Dar 1988-aisiais sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas, norėdamas Vakarų akyse išlaikyti reformatoriaus įvaizdį, ėmėsi demokratizuoti valstybės valdymą. Tuo metu priimtose Konstitucijos pataisose vietoj iš parinktų deputatų surankiotos Aukščiausiosios Tarybos numatytas dvejų rūmų parlamentas. Jį sudarė du kartus per metus susirinksiantis SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas ir jo išrinkta nuolat veikianti Aukščiausioji Taryba. Rinkimai į Liaudies deputatų suvažiavimą pirmą kartą turėjo būti beveik demokratiški.
Piketas prieš Sąjūdžio laidos "Atgimimo banga" uždraudimą prie paminklo I. Černiachovskiui (dabar -. V. Kudirkos aikštė). / LCVA nuotrauka
Kodėl tik beveik? Nes visiškai demokratiškų rinkimų M. Gorbačiovui tikrai nereikėjo. Viskas, ko norėjo SSRS vadovas, buvo šiek tiek demokratijos Vakarų akims ir pakankamai kontrolės parlamentui, kad ir jis, ir jo šalininkai turėtų daugumą pertvarkytame parlamente. Štai kodėl paprastiems piliečiams buvo palikta galimybė tiesiogiai rinkti tik dalį deputatų. Tuo metu trečdalis naujojo parlamento mandatų buvo automatiškai palikti valdžios kontroliuojamoms struktūroms – 750 vietų numatyta SSKP, komjaunimo, profsąjungų ir įvairiausių kitų organizacijų iškeltiems, o faktiškai – paskirtiems kandidatams. Be to, valdžia pasiliko galimybę manipuliuoti ir tiesiogiai keliamų kandidatų sąrašais: juos galėjo kelti darbo kolektyvai, kuriuos daugiausia kontroliavo valdžiai palanki administracija ar partinė organizacija. Pagaliau buvo ir dar vienas filtras – išbraukti neįtikusius kandidatus galėjo vadinamieji apygardų susirinkimai, kuriuos vėlgi sušaukdavo valdžiai palankios rinkimų komisijos.
Nenuostabu, kad 1988 metų rudenį paskelbtas SSRS rinkimų įstatymas bent jau Lietuvoje nieko nesužavėjo. Tai liudija faktas, kad iki tų metų lapkričio 20-osios Sąjūdis surinko 1,8 mln. parašų, reikalaujančių lygių rinkimų. Daug prieštaraujančiųjų gorbačiovinei rinkimų nelygybei buvo ir kitose respublikose. Deja, žmonių balsas „reformatoriaus“ ir jo komandos nepasiekė. Taigi Sąjūdžiui teko rinktis – boikotuoti rinkimus arba dalyvauti renkant 42 deputatus, kuriuos Lietuvos gyventojai turėjo išrinkti tiesioginiu būdu. Dar 16 deputatų į Maskvą turėjo pasiųsti jau minėtos organizacijos. Kadangi šie rinkimai vis dėlto buvo geras būdas legaliai perkelti Lietuvos valstybingumo klausimą iš Lietuvos miestų aikščių į Kremliaus suvažiavimų rūmus, buvo pasirinktas antrasis variantas.
Maskvos partokratams tokie rinkimų rezultatai sukėlė šoką.
Taigi, iš pradžių laikęsis gana neapibrėžtai, Sąjūdis nuo 1989-ųjų sausio rinkimus jau laikė svarbiausiu to laikotarpio uždaviniu ir savo kandidatus iškėlė visose apygardose. Žinoma, rinkimams ruošėsi ir LKP. Tik jos kandidatai buvo tokie pat ir keliami beveik taip pat, kaip partokratai buvo įpratę ankstesniais laikais, tarp jų atsidūrė sovietiniai ir partiniai nomenklatūrininkai, kompartijos miestų ir rajonų pirmieji sekretoriai, gamyklų direktoriai, kolūkių pirmininkai, karo bei darbo veteranai ir, žinoma, okupacinės sovietinės armijos karininkai.
Bet ar komunistinė Lietuvos valdžia galėjo pasiūlyti rinkėjams ką nors patrauklesnio už Sąjūdžio vis aiškiau artikuliuojamą Lietuvos valstybingumo idėją? Žinoma, „saldainių“, kurių turėdama savo galimybes ir resursus ji buvo prisirinkusi pilną sterblę. Tarkime, tuoj po 1988-ųjų Kalėdų iš 27 metus trukusios tremties Žagarėje į Vilnių buvo leista sugrįžti arkivyskupui Julijonui Steponavičiui. Aukštas dvasininkas galėjo kurtis Bažnyčiai grąžintuose Vilniaus arkivyskupijos rūmuose ir netrukus aukoti tikintiesiems atiduotos Vilniaus arkikatedros atšventinimo mišias. Kaip minėta, valdžia ryžosi oficialiai įteisinti Vasario 16-ąją, paskelbdama ją tautine švente. Dar viena griausminga rinkimų mūšio salve tapo sausio 26-ąją paskelbtas LKP kreipimasis, kuriame nuskambėjo garsusis šūkis „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“, tapęs ryškia LKP vadovo Algirdo Brazausko rinkimų etikete.
Vis dėlto, kaip įsitikinome vėliau, net ir minėtos valdžios nuolaidos bei skambus suvereniteto pažadas rinkimų kovoje komunistams atnešė nedaug naudos. Išlošė nebent pats A. Brazauskas, drauge su dar keliais aukštais valdžios veikėjais sukaupęs drąsą nepasinaudoti nomenklatūrininko bilietu į Kremliaus Suvažiavimų rūmus, o siekti pergalės tiesioginiuose rinkimuose. Nepasisekė, nes po savaitės kitos komunistų siūlomo suvereniteto Lietuvos žmonėms jau buvo per maža – jiems reikėjo tik nepriklausomybės, apie kurią vis garsiau ėmė kalbėti Sąjūdžio kandidatai.
„Juodasis plenumas“ prieš „nacionalistus“
Apie Lietuvos politinę teisę atkurti nepriklausomybę aiškiai pareikšta jau vasario pradžioje paskelbtame Sąjūdžio rinkimų programos projekte. Čia taip pat reikalaujama, kad sovietinė vyriausybė pasmerktų „1939–1940 m. Stalino ir Hitlerio neteisėtus paktus“, po kurių Lietuva neteko valstybingumo. Reikia pažymėti, kad net ir šis drąsus dokumentas taip ir netapo Sąjūdžio programa, nes padėtis keitėsi kone kas savaitę, tad net ir tokie reikalavimai netrukus nebeatrodė pakankami. Tai ypač buvo galima justi po Vasario 16-osios minėjimo Kaune. Trispalvių jūros, į Karo muziejaus sodelį sugrįžusio laisvės paminklo ir stiprėjančios imperijos griūties nuojautos fone prieš trejetą savaičių vykusiame LKP CK plenume skambėjusios A. Brazausko kalbos apie „realų“ Lietuvos suverenitetą lenininėje sovietinėje federacijoje atrodė kaip visiškas anachronizmas. Tad naktį į vasario 16-ąją Kaune priimtoje deklaracijoje tądien konstatuota, jog Sąjūdis, „neapsiribodamas daliniais pasiekimais“, skelbia kursą į teisinį, politinį ir kultūrinį Lietuvos savarankiškumą.
Iš tremties Žagarėje sugrįžęs arkivyskupas Julijonas J. Steponavičius atšventina Vilniaus arkikatedrą. 1989 metų vasario 5-oji. / LCVA nuotrauka
Ir tai dar buvo švelni formuluotė, palyginti su Kauno sąjūdininkų pasiūlymu be užuolankų įrašyti į šią deklaraciją visiškos Lietuvos nepriklausomybės siekį. Tačiau ir šios deklaracijos, ir faktas, kad į Vasario 16-osios minėjimą Vilniuje buvo pakviesti jokių kompromisų su okupantais nepripažįstančios Lietuvos laisvės lygos atstovai, smarkiai išgąsdino Lietuvos komunistus. Kaip matyti iš tą dieną padaryto SSKP Politinio biuro nario Vadimo Medvedevo įrašo, po minėjimo į Maskvą skambinęs A. Brazauskas neva pasakojęs, kad „čia prikalbėta visokių nacionalistinių dalykų“ ir kad viską įvertins vasario 21-ąją įvyksiantis LKP CK plenumas. Šis plenumas vėliau buvo pavadintas „juodojo plenumo“ vardu.
Reikia priminti, kad „juodasis plenumas“ buvo sušauktas ne Maskvos nurodymu. Greičiausiai komunistiniai nomenklatūrininkai tiesiog išsigando vasarį Vilniuje apsilankiusios SSKP CK komisijos išvados apie prastai dirbamą ideologinį darbą ir nutarė, kad dabar jau lėks lietuviškų partinių bonzų galvos. Kažin ar didžiausią entuziazmą dėl šio plenumo rodė pats A. Brazauskas. Greičiausiai pagrindinė jo sušaukimo iniciatyva priklausė LKP „kietakakčiams“, tokiems kaip Televizijos ir radijo komiteto pirmininkas bei būsimas sausio perversmininkas Juozas Kuolelis ar vienas aktyviausių pertvarkos priešininkų LSSR Aukščiausiosios Tarybos sekretorius Jonas Gureckas. Tačiau pagrindinį plenumo pranešimą padaręs A. Brazauskas ne taip jau labai atsiliko nuo Sąjūdžio idėjas užgniaužti raginusių brežnevinių stagnatorių. Jis irgi piktinosi, kad Sąjūdis esą nukrypo nuo savo programos, idealizuoja „buržuazinę Lietuvą“, kartojo, kad suvereniteto „reikia siekti SSRS sudėtyje, harmoningai jį derinant su visos Sąjungos interesais“. Tiesa, kitaip nei J. Gureckas, A. Brazauskas kategoriškai nereikalavo uždrausti Sąjūdžio spaudos ar atimti iš jo „laisvo mikrofono“.
Katastrofiškų pasekmių „juodasis plenumas“ neturėjo. Jis tik pasmerkė „politinį avantiūrizmą tų visuomeninių judėjimų atstovų, kurie kursto antitarybines ir separatistines nuotaikas, mėgina revizuoti Lietuvos pasirinktą socialistinio vystymosi kelią, reikalauja Lietuvos išstojimo iš TSRS“. Tokį pagrūmojimą būtų galima nurašyti A. Brazausko norui pasirodyti prieš Maskvą, kad jis galįs trinktelėti kumščiu į stalą, jei to reikia. Tačiau būta ir kitokių pasekmių. A. Brazauskas leido partiniams ortodoksams „suėsti“ palyginti liberalų LKP CK ideologijos sekretorių Lionginą Šepetį, o į jo vietą paskirti iš Maskvos atvykusį Valerijoną Baltrūną, garsėjantį priešiškumu bet kokiai laisvesnei minčiai. A. Brazauskas taip pat nepasipriešino Sąjūdžio rengtos televizijos laidos „Atgimimo banga“ uždarymui – bent jau tol, kol vyks rinkimų kampanija. Šis žingsnis aiškiai rodė komunistų norą bet kokiais būdais apriboti sąjūdininkų agitaciją, kuri ir taip turėjo nepalyginti mažiau galimybių nei oficiali valdžia.
SSRS Lietuvos atstovų palydėtuvės į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą Vilniaus kalnų parke. 1989 metų gegužės 28-oji. / LCVA nuotrauka
Maskvą, „juodasis plenumas“, atrodo, šiek tiek nuramino. „Regis, įvykiai respublikoje ką tik pasuko nauja kryptimi“, – vasario 21-ąją į dienoraštį įrašė jau minėtas V. Medvedevas, net nenumanydamas, kaip jis klysta.
Nokautas partokratams
„Nužaibavo, nudundėjo...“ – tokia pašaipia antrašte apie „juodąjį plenumą“ vasario 28-ąją pranešė „Sąjūdžio žinios“. Ten pat partokratų svaidytus žaibus įvertino ir Sąjūdžio Taryba, apibūdinusi plenume skambėjusias kalbas kaip rinkimų išsigandusių reakcionierių provokaciją. O kovo 8-ąją gąsdintojus pasmerkė ir Vilniaus Kalnų parke įvykęs didelis mitingas.
Nei išgąsdinti Lietuvos žmonių, nei sustiprinti savo autoriteto komunistams nepavyko. Priešingai, kilus visuomenės pasipiktinimui, nomenklatūrininkai sėdėjo suglaudę ausis, o plenume labiausiai pasireiškusių aršiausių reakcionierių ginti puolė tik iš to paties molio drėbtas V. Baltrūnas. Kita vertus, tokia padėtimi netruko pasinaudoti A. Brazauskas – matydamas, kad partijos viršūnėse ortodoksų beveik niekas neremia, jis paskubėjo neutralizuoti nelemtajame plenume negerai nuskambėjusias savo paties kalbas, interviu Lietuvos radijui pareikšdamas, kad plenumas nebuvo žingsnis atgal. „Pagrindiniai tikslai lieka tie patys: tai respublikos suverenitetas, suvereni respublika TSRS sudėtyje“, – kalbėjo LKP vadovas, paaiškindamas kad likti sovietijoje verčia „nepaprastai plati ir sudėtinga ekonominė integracija, kurios nei nuneigsi, nei nubrauksi“.
A. Brazauskas tuomet norėjo visuomenei atrodyti savotiškas žaibolaidis arba, kaip netrukus buvo pramintas, „uola“, sulaikanti tiek radikalių nepriklausomybininkų, tiek represijomis galinčios prapliupti Maskvos smūgius. Toks LKP vadovo prisiimtas vaidmuo, matyt, kažkiek buvo naudingas ir Sąjūdžiui – bent jau kaip savotiškas skydas nuo Maskvoje laukiančių kietakakčių reakcionierių strėlių. Būtent todėl sąjūdininkai nutarė netrukdyti A. Brazauskui rinkimuose ir netgi patraukė į šalį savo kandidatą toje pačioje apygardoje Arvydą Juozaitį.
Laisvės paminklo atidengimo iškilmės Kaune. 1988 m. vasario 16 d. / Nuotrauka iš Vytauto Landsbergio knygos „Lūžis prie Baltijos“
Kita vertus, pačiame Sąjūdyje sprendimas užleisti kelią A. Brazauskui buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Kaip prisiminimuose rašo Bronislovas Genzelis, Sąjūdžio lyderiai dėl to sulaukė nemažai tiek kai kurių Sąjūdžio Seimo narių, tiek jo vietinių organizacijų priekaištų. Ir kaip galėjo nesulaukti, jei net ir po „juodąjį plenumą“ pasmerkusio Sąjūdžio Seimo Tarybos pareiškimo komunistų vadovas, atvykęs į nepriklausomybės priešininkų dominuojamą vadinamąją sąjunginio pavaldumo įmonę – „Vilmos“ gamybinį susivienijimą – vėl kartojo: „Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini.“
Ar reikia sakyti, kad absoliuti dauguma Lietuvos žmonių laukė visai ne tokių pareiškimų. Juolab kad tūkstantiniuose Sąjūdžio rinkimų mitinguose jau visiškai aiškiai kartota, kad svarbiausias būsimų jo deputatų tikslas – pasiekti, kad neteisėtais būtų paskelbti Molotovo-Ribentropo pakto protokolai ir atkurta 1920 metų liepos 12-ąją pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartis, kuria Maskva pripažino mūsų valstybės nepriklausomybę. Taigi, nors ir nebuvo vienodų sąlygų ir galimybių agituoti, nors valdžia stengėsi Sąjūdžio mitingų fone organizuoti alternatyvų savąjį forumą – Žemdirbių suvažiavimą, kuriuo norėta patraukti kaimo žmones, rinkėjų simpatijos nebuvo komunistų pusėje.
Rinkimai baigėsi triuškinama Sąjūdžio pergale. Velykų sekmadienį vykusiame pirmajame ture jo kandidatai laimėjo 32, o po dviejų savaičių – dar keturis mandatus. Vadinasi, šešiems tiesioginiu balsavimu išrinktiems sąjūdininkams teko vos vienas komunistas. Maža to, du iš šešių deputatų – A. Brazauskas ir Vladimiras Beriozovas laimėjo tik todėl, kad Sąjūdis sąmoningai nesudarė jiems konkurencijos. Rinkimuose nugalėjo ir dar du „Brazausko linijos“ kandidatai – Kęstutis Zaleckas ir Genadijus Konopliovas. Į suvažiavimą pateko ir du atvirai prosovietiški veikėjai – Ivanas Tichonovičius ir Anicetas Brodavskis, tačiau tai nutiko Vilniaus rajone, kur Sąjūdžio įtaka buvo minimali.
Solidarumo su gruzinų (dabar - kartvelų) tauta mitingas po rinkimų dienomis įvykusio kruvino susidorojimo su demonstrantais Tbilisyje. 1989 metų balandžio 28 diena. / LCVA nuotrauka
Taigi po tiesioginių rinkimų komunistai liko mažuma. Bet ir tai dar ne viskas. Tarp šešiolikos visuomeninių organizacijų skiriamų deputatų net du – aktorius Regimantas Adomaitis ir poetas Justinas Marcinkevičius – buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. O ir kiti deleguotieji nepasižymėjo kaip atviri Lietuvos nepriklausomybės priešai.
Nebeužtvenksi upės...
Maskvos partokratams tokie rinkimų rezultatai sukėlė šoką. Juolab kad ir kitur suvažiavimo deputatų mandatus taip pat laimėjo toli gražu ne sovietinės valdžios simpatikai. Iškart po pirmojo turo M. Gorbačiovo patarėjas Aleksandras Černiajevas dienoraštyje užsirašė vieno konservatyviausių SSKP Politinio biuro narių Jegoro Ligačiovo žodžius: „Mes leidome įvykti rimtai politinei klaidai. Turiu galvoje Pabaltijį. Ten išrinko ne tuos.“
Žinoma, kalčiausia dėl tokių rezultatų, partinio kietakakčio nuomone, buvo žiniasklaida, kurios pozicija neva leido žmonių sąmonėje kauptis negatyvioms tendencijoms. Šiame J. Ligačiovo pasakyme būta ir blogai slepiamo grasinimo gaidelių. „Turime atminti, kad Čekoslovakijoje ir Vengrijoje 1956 ir 1968 metais viskas prasidėjo nuo masinės informacijos priemonių“, – kalbėjo Politinio biuro narys, turėdamas galvoje sovietinių tankų sutraiškytą sukilimą Budapešte ir Prahos pavasarį. Tik pats perestroikos architektas ramino save ir kitus: partija esą nepralaimėjo, nes 85 proc. išrinktųjų deputatų vis dėlto yra komunistai. Lyg jis nebūtų supratęs, kad partinis bilietas jau nedaug ką reiškia, kad kur kas svarbesnis išrinktojo atstovo požiūris į komunistinį politikos elitą ir šio norą bet kokia kaina išlaikyti valdžią.
Nežinoma, ar J. Ligačiovo kalbos apie pragaištingą žiniasklaidos įtaką turėjo kokios nors įtakos Lietuvos valdžios sprendimams, bet kitą dieną po minėto Politinio biuro posėdžio paskelbus oficialius pirmojo turo rezultatus tą vakarą ir vėl buvo užblokuotas „Atgimimo bangos“ transliavimas – sąjūdininkai tiesiog buvo neįleisti į komunistų kontroliuojamą televiziją. Tam buvo griebtasi formalaus motyvo – rinkimai dar nesibaigė. Sąjūdžio aktyvistams neliko nieko kito, kaip suorganizuoti laidą prie televizijos pastato. Susirinkusiems į tokį improvizuotą mitingą Vytautas Landsbergis tada kalbėjo: „Valdžia sako, kad televizija priklauso valstybei... Valdžia įpratusi, kad valstybė – tai jie. Bet mes einame į demokratiją, kuri tvirtina, kad valstybė priklauso žmonėms... Televizija turi tarnauti žmonėms. O jei netarnauja, žmonės turi teisę tą valdžią pakeisti.“ Išsigandusi šių žodžių, valdžia jau kitą savaitę atnaujino Sąjūdžio laidas.
Rinkimų karštligė tuo metu jau slūgo. Balandžio 9 dieną numatytas antrasis turas iš esmės jau nieko negalėjo pakeisti. Nebent nusverti jėgų santykį į dar nepalankesnę komunistams pusę. Priešiškumą šiems dar labiau pakurstė antrojo turo išvakarėse įvykusios kruvinos skerdynės Tbilisyje. Balandžio 8–9 dienomis jėga išvaikius išstojimo iš SSRS šalininkų demonstraciją, šiame mieste desantininkų kastuvėliais mirtinai užkapota 16 žmonių, daugiausia moterų, dar maždaug 200 demonstrantų sužeista.
Tbilisio tragedija, beje, vėliau pakoregavo ir Lietuvos delegatų liaudies deputatų suvažiavime dienotvarkę. O kol kas, artėjant suvažiavimo pradžiai, Lietuvos valstybingumo tema Sąjūdžio mitinguose skambėjo vis garsiau ir drąsiau. Valdžia irgi puikiai suprato, kad priešintis tokioms nuotaikos tolygu savižudybei. Kita vertus, patys įgarsinę šias nuotaikas, komunistai lyg ir galėjo tikėtis, kad pavyks jei ne perimti iniciatyvą į savo rankas, tai bent jau neleisti patvinusiai upei išeiti iš krantų.
Taigi gegužės 18-ąją į sesiją susirinkusi LSSR Aukščiausioji Taryba griebė jautį už ragų. Pirmiausia ji atsikratė „savanoriškai“ pasitraukusio reakcingojo Prezidiumo sekretoriaus J. Gurecko, į kurio vietą išrinktas Sąjūdžio remtas teisininkas Liudvikas Sabutis. Tuomet buvo priimti įstatymai, numatantys LSSR įstatymų viršenybę prieš sąjunginius.
Tačiau svarbiausias sesijos rezultatas buvo deklaracija, kurioje atkartoti Sąjūdžio įgarsinti teiginiai: Lietuva 1940-aisiais buvo prievarta prijungta prie SSRS, o išeiti iš šios padėties galima tik atkūrus Lietuvos suverenitetą. Kitą dieną Aukščiausioji Taryba priėmė kreipimąsi į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, ragindama jį ir sovietinę vyriausybę paskelbti negaliojančiais Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus. O gegužės 20-osios Sąjūdžio reikalavimas apginti tokią Lietuvos poziciją buvo suformuluotas kaip rinkėjų priesakas jų atstovams, išlydint Lietuvos delegaciją į Maskvą.
Vargu ar kam nors Maskvoje galėjo kilti abejonių, kad suvažiavimui pripažinus neteisėtą Lietuvos aneksiją viso pasaulio akivaizdoje bus atvertas kelias teisiniams debatams dėl mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo, o ne dėl jos vietos Kremliaus peršamoje naujoje federacijoje ar net dėl sovietinės konstitucijos numatyto „išstojimo“.
Vis dėlto M. Gorbačiovas prieš suvažiavimą liko ramus ir tąsyk nepasidavė savo patarėjų įtikinėjimams, kad prieš Baltijos šalis, kuriose net kompartijų vadovai pasisako už atsiskyrimą, būtina panaudoti jėgą. Sovietinis lyderis vis dar laikėsi įsitikinimo, kad jau vien dėl ekonominių priežasčių toks pasitraukimas nerealus. Pasitikėjo jis ir Baltijos kraštų kompartijų vadovais, ir žinoma Liaudies suvažiavimo deputatais. Gegužės 25-ąją darbą pradėjusiame suvažiavime Lietuvos delegatų, įskaitant paskirtuosius, buvo vos 58. Bet svarbiausia, kad perestroikos vadovas visuomet galėjo paspausti mygtuką ir įjungti daugiau nei tūkstantį deputatų, vėliau pramintų „agresyviai paklusnia dauguma“. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių susidūrimas su tokia dauguma priminė Dovydo ir Galijoto dvikovą. Tačiau tam, kas vyko tomis dienomis Kremliaus suvažiavimų rūmuose, reikėtų atskiro pasakojimo.
