Kaip XX amžiuje sovietai, grasindami raketomis, suvienijo Europą ir JAV (II dalis)
18.02.2020 11:36Atsakomieji veiksmai
Об этом сообщает Футляр от виолончели
Maskva tikėjosi antikarinio judėjimo, vylėsi Vakarų Europos visuomenę nuteikti prieš JAV. Perspėjo, kad karo atveju Sovietų Sąjungos smūgiai tektų tankiai apgyvendintai Europai, kuri savo teritorijoje neprotingai leidžia amerikiečiams dislokuoti naujas raketas. Tačiau tai sukėlė tik antisovietinių nuotaikų bangą. Ir baimę.
Sovietų Sąjungos vadovas Gorbačiovas pareikalavo, kad Gynybos ministerija praneštų, kiek konkrečiai vidutinio nuotolio raketų yra kovinėse pozicijose, o kiek – padėta sandėliuose. Pasirodė, kad tikslių duomenų niekas neturėjo.
1979 metų gruodį NATO ėmėsi atsakomųjų veiksmų: priėmė sprendimą Vakarų Europoje dislokuoti 464 naujas sparnuotąsias raketas „Tomahawk“ ir 108 pasenusias „Pershing“ raketas pakeisti modernizuotomis „Pershing-2“.
Tačiau, kol raketos nebuvo dislokuotos, NATO šalys pasiūlė Maskvai derėtis ir sumažinti branduolinių ginklų skaičių Europoje. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pasiūlė „nulinį sprendimą“: Sovietų Sąjunga patraukia savo raketas „Pioner“, JAV atsisako dislokuoti savo naujas raketas.
Sovietų kariškiai pasipiktinę atmetė šį pasiūlymą. Generalinio štabo viršininkas maršalas Sergejus Achromejevas diplomatui Julijui Kvicinskiui, kuriam buvo pavesta užsiimti raketų problema, paaiškino, kad „Pioner“ skaičius bus padidintas. Be to, yra planas dislokuoti dar keletą šimtų mažesnio nuotolio operatyvinių-taktinių raketų.
Kvicinskis nustebo: „Kaip tai? Ką lyg pagal politinio biuro patvirtintas direktyvas pareiškiau, kad raketų skaičius nebus didinamas, jog jų skaičių reikia „įšaldyti“.
Maršalas Achromejevas abejingai atsakė: „Tada apie tai nebuvo galima kalbėti. O dabar reikia pasakyti. Šiandien sakykite „taip“, rytoj „ne“. Maža ką jūs pareiškiate, juk nesate Leonidas Brežnevas.“
Brežnevas kalbėjo, jog naujų raketų dislokavimas „įšaldytas“, ir visa propagandinė mašina buvo paleista, kad įrodytų Sovietų Sąjungos taikos siekį, o kariškiai didino branduolinį potencialą Europoje. Achromejevas parodė Kvicinskiui žemėlapį su NATO objektais, kurtiems tektų sovietų branduoliai smūgiai. Ten buvo daugiau kaip devyni šimtai taikinių, į kuriuos dėl tikrumo buvo nukreipta po keletą branduolinių užtaisų.
Politinio biuro nariai nenusigautų iki bunkerio
1983 metais Europoje buvo pradėtos dislokuoti amerikiečių raketos. Dėl to Sovietų Sąjunga atsidūrė nepatogioje situacijoje.
Nauji branduoliniai JAV ginklai Europoje sustiprino Sovietų Sąjungos pažeidžiamumo įspūdį. Kariškiai pradėjo skambinti pavojaus varpais. Gynybos ministras Dmitrijus Ustinovas politiniam biurui niūriai aiškino: raketos „Pershing“ atskridimo laikas – šešios minutės. Sovietų vadovybė nespėtų pasislėpti bunkeryje. O sovietinės raketos iki JAV teritorijos skristų gerokai ilgiau. Jei apskritai būtų kam duoti įsakymą ir jas suspėtų paleisti.
JAV raketos "Pershing-2" bandymas 1983 metų vasarį. Wikipedia nuotrauka
Jurijus Andropovas, po Brežnevo mirties pradėjęs vadovauti Sovietų Sąjungai, kalbėjo: „Amerikiečiai nori sulaužyti strateginį paritetą, kad galėtų suduoti pirmą nuginkluojantį smūgį. O mūsų ekonomika apverktina, ją reikėtų pagreitinimo, bet mūsų rankos surištos dėl karo Afganistane. Mums nepavyko sukliudyti jiems dislokuoti raketas Europoje. Reikia sąžiningai pasakyti: mes pralaimėjome.“
Ekonominės Sovietų Sąjungos galimybės buvo mobilizuotos atsakomosioms karinėms pastangoms. Buvo siūloma papildomas raketas dislokuoti Čekoslovakijoje ir Rytų Vokietijoje. Sovietų karinis laivynas – povandeninis ir ant vandens – buvo ruošiamas pajudėti arčiau JAV krantų.
Per bendras Varšuvos sutarties šalių pratybas „Sojuz-83“ buvo mokomasi karui prieš Vakarus.
1983 metų lapkričio 24 dieną nuo Andropovo buvo pranešta, kad Rytų Vokietijoje ir Čekoslovakijoje bus dislokuotos operatyvinių-taktinių raketų „Temp-S“ paleidimo sistemos, o sovietinės povandeninės valtys ir laivai, turintys branduolinį ginklą, bus pasiųsti prie JAV krantų.
Vienas iš strateginės paskirties Šiaurės laivyno povandeninių kreiserių junginių gavo ypatingą užduotį. Projekto 667A povandeniniams laivams, turintiems balistines raketas, buvo skirtas karinis budėjimas arčiau JAV teritorijos, Bermudų trikampio rajone. Iš jų paleistos raketos turėjo nuskristi iki JAV taip pat greitai, kaip „Pershing“ ir „Tomahawk“ iki sovietinių miestų.
Buvo pradėtas kurti naujas mobilus raketinis kompleksas „Skorost“ („Greitis“), kurį buvo ketinama dislokuoti arčiau Vakarų valstybių sienų. Uždavinys – sunaikinti amerikiečių raketų Europoje startines pozicijas anksčiau, nei jos pakils.
Sovietų sausumos raketinių ir artilerijos pajėgų viršininkas generolas leitenantas Vladimiras Michalkinas gavo įsakymą dvi raketines brigadas dislokuoti Rytų Vokietijoje ir vieną – Čekoslovakijoje. 1984 metų birželio 25 dieną jis pranešė savo viršininkui, kad „Sausumos armijos raketinės pajėgos pradėjo kovinį budėjimą saugodami Sovietų Sąjungos sienas ir socializmo sandraugos šalių prieigas“.
Sovietų Sąjungoje buvo kuriamas zenitinis-raketinis kompleksas su branduoliniu užtaisu, kuris garantuotai sunaikintų amerikiečių „Pershing“. Karinė pramonė įsisavindavo jai skiriamus milijardus.
Sovietinė raketa "Pioner" (pagal NATO klasifikaciją SS-20) muziejuje Vinicoje, Ukrainoje. Wikipedia (George Chernilevsky) nuotrauka
Raketos atsargai
Kai Sovietų Sąjungai vadovavo Michailas Gorbačiovas, prasidėjo derybos dėl raketų likimo. Sovietų diplomatams buvo sunku dar ir todėl, kad kariškiai Užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojus laikė savo parankiniais ir nė nemanė teikti kokią nors informaciją diplomatams, dalyvavusiems nepaprastai sudėtingose derybose dėl nusiginklavimo. Tarkime, Kvicinskis derėjosi dėl vidutinio nuotolio raketų, bet niekada gyvenime nematė raketos „Pioner“ (SS-20).
Dėl to, kad diplomatai negaudavo tikros informacijos, būdavo rimtų užsienio politikos komplikacijų. Sovietų kariškiai tvirtino apie vieną vidutinio nuotolio raketų skaičių, o užsienio diplomatai sakydavo kitą. Sovietų Sąjungos vadovas Gorbačiovas pareikalavo, kad Gynybos ministerija praneštų, kiek konkrečiai vidutinio nuotolio raketų yra kovinėse pozicijose, o kiek – padėta sandėliuose. Pasirodė, kad tikslių duomenų niekas neturėjo – vėliau pasakojo Leonidas Zamiatinas, buvęs Komunistų partijos Centro komiteto užsienio propagandos skyriaus vedėjas.
Kariškiai prieštaravo Gorbačiovo ketinimui Europoje likviduoti vidutinio nuotolio raketas. Maršalas Achromejevas sakė Kvicinskiui: jei bus sumažinta raketų, visiems taikiniams Europoje neužteks branduolių užtaisų. Generalinis štabas ir toliau rengėsi branduoliniam naikinimo karui su Europa.
JAV prezidentui patiko rusų folkloras
1987 metų gruodį Reaganas ir Gorbačiovas pasirašė sutartį likviduoti vidutinio ir trumpesnio nuotolio raketas.
JAV prezidentas, mėgęs patarles ir priežodžius, nepraleido progos blykstelėti savo lingvistinėmis žiniomis. „Noriu priminti rusų išmintį, – pasakė jis per sutarties pasirašymo ceremoniją. – Pone generalini sekretoriau, jus, aišku, sutrikdys mano tarimas...“ Tada jis, pažiūrėjęs į lapuką, be vargo pasakė rusiškai: „Pasitikėk, bet patikrink.“
Gorbačiovas ne be susierzinimo pastebėjo: „Jūs kiekvieną kartą tai kartojate.“ Reaganas nusijuokė: „Man patinka ši patarlė.“
JAV prezidento pomėgis rusų folklorui paaiškinamas. Pasirašius sutartį dėl vidutinio nuotolio raketų, amerikiečiai iškėlė klausimą dėl jos vykdymo ir pasiūlė vieniems pas kitus siųsti kontrolierius.
Gamyklos direktorius dėl visa ko laikė nedidelę atsargą. Jeigu kartais neįvykdytų plano, kiltų problemų dėl komponentų tiekimo ar kokie nemalonumai – paimtų iš atsargos.
Sovietų Sąjungos URM Ginklų kontrolės ir nusiginklavimo valdybai vadovavo Viktoras Karpovas (vėliau jis taps ministro pavaduotoju). Karpovas nuvyko į raketų gamyklą įsitikinti, kad ten galima atvesti JAV inspektorius. Tuo metu amerikiečiai pasakė tikslų raketų skaičių. Iš gamyklos Karpovas grįžo sukrėstas ir pranešė užsienio reikalų ministrui: „Ten sandėliuose yra porą šimtų neapskaitytų raketų.“
Pasirodo, gamyklos direktorius dėl visa ko laikė nedidelę atsargą. Jeigu kartais neįvykdytų plano, kiltų problemų dėl komponentų tiekimo ar kokie nemalonumai – paimtų iš atsargos. Tačiau kaip tokias sovietinio ūkio sistemos funkcionavimo ypatybes paaiškinti amerikiečiams?
Vis dėlto didelio kiekio brangiai atsieinančių raketų „Pioner“ dislokavimas ne tik nepadidino Sovietų Sąjungos saugumo, kaip tikino kariškiai, bet priešingai – jį pakirto. Visas vidutinio nuotolio raketas teko sunaikinti. Dideli pinigai buvo išleisti veltui.
Tada niekas nemanė, kad po keleto dešimtmečių viskas prasidės ir naujo...
