Lenkai tautos atminties ieško ir kitose šalyse

Len­ki­jos tau­tos at­min­ties ins­ti­tu­to (Ins­ty­tut Pa­mię­ci Na­ro­do­wej; IPN) ty­ri­mai pa­sta­ruo­ju me­tu iš­sip­lė­tė – anks­čiau do­mė­ta­si tik įvy­kiais nuo 1939 me­tų, da­bar ty­ri­mai api­ma lai­ko­tar­pį nuo 1917 me­tų Ru­si­jos re­vo­liu­ci­jos, ko­mu­nis­tų įsi­ga­lė­ji­mo Eu­ro­po­je iki ko­mu­niz­mo žlu­gi­mo 1989 me­tais. Šis IPN ty­ri­mų spek­tras glau­džiai su­si­jęs ir su kai­my­ni­nių ša­lių is­to­ri­ja, tad bend­ra­dar­biau­ja­ma su pa­na­šio­mis Lie­tu­vos, Ukrai­nos ins­ti­tu­ci­jo­mis, taip pat Bal­ta­ru­si­jos ir Ka­zachs­ta­no is­to­ri­kais.

Lenkijoje veikiančio Pagalbos lenkams Rytuose (Pomoc polakom na Wschodzie) fondo kvietimu grupė žurnalistų ir istorikų iš Lietuvos, Ukrainos, Kazachstano neseniai lankėsi Varšuvoje ir viešėjo Lenkijos tautos atminties institute.

Об этом сообщает Футляр от виолончели

IPN archyvų direktoriaus pavaduotojas Mariuszas Zulawnikas pristatė svarbiausius pastarųjų metų projektus, instituto veiklą. „Mūsų tikslas – rinkti ir publikuoti archyvinius dokumentus, atskleisti tiesą, kalbėti tomis temomis, kuriomis anksčiau nebuvo galima“, – sakė jis. Iš viso IPN dirba apie 2 tūkst. darbuotojų, apie tūkstantis jų užsiima moksliniu darbu. Panašioje institucijoje mūsų šalyje – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre (LGGRTC) – iš viso dirba apie 150 žmonių, apie 20 jų užsiima moksliniu darbu. Dar vienas skirtumas nuo LGGRTC – savo struktūroje IPN turi komisiją, tiriančią nusikaltimus lenkų tautai, vykdo ikiteisminį tyrimą. LGGRTC tokios funkcijos neatlieka.

IPN archyvų direktoriaus pavaduotojas Mariuszas Zulawnikas pristatė svarbiausius pastarųjų metų projektus ir instituto veiklą. / IPN archyvo nuotr.

900 km dokumentų

Trylikoje IPN filialų, kurie veikia įvairiuose šalies miestuose, sukaupta tiek archyvinių dokumentų, kad, kaip pasakojo M. Zulawnikas, jei segtuvus sustatytų vieną prie kito, susidarytų 900 km ilgio eilė (lengvai suskaičiavo pamatavę spintų lentynų ilgį). Vien iš Varšuvoje saugomų dokumentų segtuvų susidarytų 30 km rikuotė.

„Dokumentų tiek daug, kad per 18 metų veiklos visų dar nespėjome perskaityti. Kartais, kai atsiverčiu 1945–1950 metų dokumentus, kyla jausmas, jog apskritai pirmas juos skaitau, – kalbėjo M. Zulawnikas. – Apie 90 proc. turimų dokumentų yra Komunistų partijos ir specialiųjų tarnybų, kita dalis – Trečiojo reicho.“

IPN priklauso milžiniški archyvai (skirtingai nei Lietuvoje, kur archyvai yra atskiros institucijos). „Dokumentus teikiame mokslininkams, žurnalistams. Jų skenuotos elektroninės versijos prieinamos visiems, kas tuo domisi“, – teigė M. Zulawnikas. Institutas jau keletą metų turi įsigijęs šveicarišką vaizdo komparatorių, kuriuo galima perskaityti seną, išblukusį, pribraukytą, užtušuotą ar kitaip sugadintą tekstą. Lietuvoje tokio neturi nei LGGRTC, nei archyvai.

Vien nuotraukų, M. Zulawniko teigimu, archyve yra sukaupta apie 40 mln., dažniausiai jos darytos Komunistų partijos specialiųjų tarnybų. „Iš skundų ir nuotraukų galima susidaryti vaizdą ir apie to meto visuomenės kultūrinį, religinį gyvenimą, persekiotojus ir persekiojamuosius, tuos, kurie priešinosi komunistiniam režimui. Tai leidžia pažinti praeitį“, – pasakojo M. Zulawnikas.

Iš visų Lenkijos tautos atminties instituto archyvinių dokumentų segtuvų, sustatytų į vieną eilę, susidarytų 900 kilometrų. / Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotr.

Pildo istorinę atmintį

IPN siekia išsaugoti atminimą apie visų lenkų, gyvenusių Lenkijoje ir užsienyje, gyvenimą. Suprantant, kad archyvinių dokumentų gali būti ir kitur išslapstyta ar pamesta, užmiršta rūsių ar sandėliukų dėžėse, net šeimų istoriniai dokumentai taip pat gali papildyti šalies istorinę atmintį, IPN kviečia visuomenę perduoti juos į tautos archyvinę bazę. Tai padaryti gali ir kitų šalių piliečiai, atsidarę projekto puslapį: www.archiwumpamieci.pl lenkų, anglų ar rusų kalba.

Šiame puslapyje galima rasti įvairiuose Lenkijos miestuose dirbančių IPN darbuotojų, užsiimančių archyvų pildymu, kontaktus, susisiekti su jais. „Pavyzdžiui, neseniai Škotijoje, Edinburge, žmonės ruošėsi remontuoti vieną namą, pastogėje rado krūvą dokumentų jiems nesuprantama kalba. Kaimynas lenkas perskaitė, susisiekė su mumis. Pasirodo, tai buvo lenkų policijos darbuotojo, dalyvavusio Varšuvos sukilime, dokumentai. Vėliau šis žmogus po karo buvo persekiotas komunistų valdžios. Tai labai vertingi dokumentai“, – aiškino M. Zulawnikas.

Bendradarbiaujant su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru kartu išleista knyga. / Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotr.

Tarptautinės paieškos

Kaip pasakojo M. Zulawnikas, žmonės labai domisi savo giminaičių, nukentėjusių per Antrąjį pasaulinį karą, likimais. Tam yra specialiai sukurtas puslapis: www.ofiary.ipn.gov.pl, o išsamesnę informaciją apie giminaičius galima gauti parašius elektroniniu paštu prašymą. IPN užsiima ir tarptautinėmis paieškomis. Lenkija vienintelė iš pokomunistinių šalių turi priėjimą prie Vokietijos archyvų, todėl duomenų bazėje yra apie 17 mln. Trečiojo reicho represuotų asmenų pavardės – tarp jų lenkiškos, lietuviškos ir ukrainietiškos.

Pagalbos lenkams Rytuose fondas, bendradarbiaudamas su IPN, teikia įvairią pagalbą kitose šalyse gyvenantiems lenkams, padeda tragiško likimo tautiečiams bei jų palikuonims sugrįžti į Lenkiją. 1939 metais, kai Lenkiją užpuolė Vokietija ir Sovietų Sąjunga, daug pasipriešinimo dalyvių žuvo arba atsidūrė tremtyje Sibire, Kazachstane.

Leidiniai, išleisti drauge su ukrainiečių istorikais. / Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotr.

Apie lenkus užsienyje

Kaip pasakojo IPN Istorinių tyrimų skyriaus vadovas istorikas Miroslawas Szumilo, jo vadovaujamo skyriaus darbuotojai siekia kuo daugiau sužinoti apie lenkus Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Pernai Maskvoje surengė konferenciją apie lenkus Sibire. Daug informacijos yra Baltarusijos archyvuose, tačiau panašios institucijos, su kuria galėtų bendradarbiauti, Baltarusijoje nėra. „Tikimės mokslui atverti Abiejų Tautų Respublikos vaivadijų Baltarusijos teritorijoje archyvus“, – vylėsi istorikas.

Pasirašę bendradarbiavimo sutartį su Ukrainos nacionalinės atminties institutu lenkai yra išleidę nemažai bendrų leidinių. Norima kuo daugiau sužinoti apie Ukrainoje gyvenusius lenkus. „Prieš trejus metus su ukrainiečių istorikais pradėjome naują forumą-diskusiją, jau per penkis įvykusius susitikimus diskutavome apie Ukrainos ir Lenkijos santykius 1917–1921 metais,1937–1938 metais, per Antrąjį pasaulinį karą“, – pasakojo M. Szumilo. Ši tema yra labai jautri. Nuo ukrainiečių nacionalistų rankos įvairiais metais yra žuvę apie 100 tūkst. lenkų. Tačiau abiejų šalių istorikai nori išsiaiškinti ir visas šių tragedijų aplinkybes.

IPN archyvo darbuotojai naudojasi moderniu rotomatu. Paspaudus mygtuką, reikalingi stalčiai su dokumentais atvažiuoja patys. / Jūratės Mičiulienės nuotr.

Ne tik karo aukos

Antrojo pasaulinio karo metais žuvo apie 6 mln. lenkų, tačiau apie 90 proc. jų buvo ne tiesioginės karo aukos, o nacių ir sovietų veiksmų, nukreiptų prieš civilius gyventojus, pasipriešinimo dalyvius, aukos. Šios tragedijos – taip pat IPN tyrimų sritis.

Su LGGRTC lenkai drauge aiškinasi iki šiol nežinomus faktus apie lietuvių ir lenkų antisovietinio pogrindžio grupuotes, Antrojo pasaulinio karo metais veikusias Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Kartu pradėta leisti knygų serija „Lenkija ir Lietuva XX amžiuje. Specialiųjų tarnybų archyviniai dokumentai“. Lietuvių ir lenkų kalbomis išleistas pirmasis tomas – „Sovietinių represinių struktūrų veikla prieš lietuvių ir lenkų pogrindį 1944–1945“. IPN lenkų kalba išleido ir Liongino Baliukevičiaus „Partizano Dzūko dienoraštį“. Su LGGRTC kartu buvo surengę parodą apie internuotus lenkus.

Lenkų istorikai daug tikisi ir iš neseniai prasidėjusio bendradarbiavimo su Kazachstanu. Nors analogiškos institucijos Kazachstanas neturi, tačiau IPN pasirašė sutartį su Kazachstano prezidentu dėl galimybės keistis archyviniais dokumentais.

IPN yra surinkęs daug informacijos apie pagalbos žydams organizaciją „Zegota“. Ši organizacija Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijos teritorijoje išgelbėjo apie 70 tūkst. žydų.