Politinis draugystės išbandymas: A. Smetona ir A. Voldemaras
18.02.2020 11:36Tai itin ryšku Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, kai politinį tandemą sudarydavo Vytenis ir Gediminas, Algirdas ir Kęstutis, Vytautas ir Jogaila, Mikalojus Radvila Juodasis ir Mikalojus Radvila Rudasis. Seniau tokią padėtį, be kita ko, lemdavo giminystės ryšiai, o naujausių laikų istorijoje tai veikiau bičiulystės, bendramintiškumo padarinys. Šiame kontekste minėtini Balys Sruoga ir Vincas Krėvė-Mickevičius, Steponas Darius ir Stasys Girėnas, Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras.
Об этом сообщает Руспрес
Būtent A. Smetona ir A. Voldemaras sudarė bene ryškiausią politinį duetą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais. Bendra jų politinė veikla prasidėjo dar iki nepriklausomybės ir truko iš esmės iki 1929 metų, kai A. Smetona nušalino buvusį bendražygį nuo valdžios. Minėdami šių įvykių 90-metį prisiminkime bendrą abiejų valstybės veikėjų kelią, kuriuo jie žengė tautinio atgimimo pradžioje.
Būtent Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras sudarė bene ryškiausią politinį duetą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais.
Lemtingas korepetitorius
A. Voldemaras – trečias vaikas šeimoje – gimė 1883 metų balandžio 16 dieną Švenčionių apskrities Tverečiaus valsčiaus Dysnos kaime. A. Voldemaro prosenelis buvo prancūzų kilmės Varšuvos bajoras, po Napoleono Bonaparto pralaimėjimo Rusijoje likęs Dysnoje ir sukūręs šeimą. Vis dėlto bajoriškumo pėdsakai Voldemarų šeimoje greitai išnyko – būsimasis politikas laikė save tikru lietuviu.
1899 metais A. Voldemaras baigė Švenčionių miesto trijų klasių mokyklą, prieš tai pasimokęs Tverečiaus liaudies mokykloje. Tik brolio Prano dėka A. Voldemaras galėjo tęsti mokslus – tėvai buvo neturtingi, tad Augustinas priklausė nuo Sankt Peterburgo gamykloje dirbusio brolio Prano uždarbio.
Netrukus A. Voldemaras ir pats pasuko į Sankt Peterburgą, ketino ten stoti į gimnaziją. Kadangi Prano alga buvo kukli, globoti Augustiną ėmėsi ir latvių mokslininkas Eduardas Volteris su žmona Aleksandra. Ši garsi šeima XIX amžiaus pabaigoje pasirūpino, kad ne vienas į Rusijos imperijos sostinę atklydęs lietuvis neprapultų ir įgytų tinkamą išsilavinimą. E. Volteris padėjo A. Voldemarui susirasti darbą Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje, vėliau būsimasis politikas ėmėsi korepetitoriaus darbo.
Prezidento Antano Smetonos ir ministro pirmininko Augustino Voldemaro tandemas gyvavo tik kiek daugiau kaip dvejus metus. / LCVA nuotrauka
Sankt Peterburge Augustinas susipažino su kalbininku Kazimieru Būga. Šis jį greitai išmokė rašyti lietuviškai – iki tol A. Voldemaras tik skaitė lietuvių kalba. Abu rengėsi egzaminams į Sankt Peterburgo gimnaziją ir nusprendė nusisamdyti tam vyresnį studentą. Įstoti į gimnaziją A. Voldemarui padėjo tuometis Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakulteto penkto kurso studentas A. Smetona.
Prasidėjo bendras dviejų būsimų valstybininkų kelias. Jie toliau bendravo, susirašinėjo, kai A. Voldemaras tęsė mokslus Sankt Peterburge, Romoje, Italijoje, Švedijoje, o A. Smetona vis labiau reiškėsi politinėje ir visuomeninėje veikloje Lietuvoje. 1911-aisiais A. Voldemaras tapo Sankt Peterburgo universiteto docentu, 1916–1917 metais jau buvo Permės universiteto ekstraordinarinis profesorius.
Atstumas jiems netrukdė draugauti ir puoselėti bendrų politinių idėjų. Štai 1913 metų laiške A. Smetona pasakoja apie naują tautininkų leidinį „Vairas“ ir suformuluoja nuostatą, kuri bus būdinga tautininkų linijai nepriklausomos Lietuvos laikais: „Ji (lietuvių inteligentija – aut.) klaidžioja po pasaulio jūrą, svetimomis ideologijomis vaduodamasi, savo pažiūrą į lietuvių visuomenę ir į politiką remdama ant svetimųjų idėjų skeveldrų (...). Mūsų žurnalo tikslas suburti vienon krūvon visa, ką lietuviai šiuo metu turi geresnio ir sveikesnio, sutelkti vienon draugėn rimtąsias mūsų inteligentų pajėgas. Tada turėsime laivą lietuvių jūroje ir jį ves „Vairas“.“
Pasinaudojęs palankiomis aplinkybėmis, politinę įtaką išsaugojo Antanas Smetona. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka
Veikiausiai neatsitiktinai „Vaire“ nuolat buvo aprašomi ir A. Voldemaro pasiekimai. Pirmame žurnalo numeryje išspausdinta jo nuotrauka, A. Voldemaras skaitytojams pristatytas kaip „pirmutinis lietuvis privat-docentas Peterburgo universitete ir aukštuosiuose Bestuževo moterų kursuose, paskirtas filologų fakulteto skaityti lekcijoms iš senovės klasikinės literatūros, nuo pradžios 1914 metų“. Vėlesniuose numeriuose pasirodė A. Voldemaro paskaitų fragmentų, kitų tekstų. Galiausiai abu tautinio atgimimo veikėjai 1916 metais susibūrė aplink bendrą politinį junginį – Tautos pažangos partiją (TPP).
Valdžios skonis
1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Tarybai paskelbus nepriklausomybę, ko gero, nei A. Smetona, nei A. Voldemaras dar neįtarė, kad būtent jiems atiteks du svarbiausi politiniai postai Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijoje. Tiesa, šios garbės kurį laiką abiem teko palaukti: A. Voldemarui – iki 1918 metų lapkričio, A. Smetonai – iki 1919-ųjų balandžio.
Augustinas Voldemaras visais atžvilgiais buvo nepaprasta asmenybė. / Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka
1916 metais į TPP įstojęs A. Voldemaras buvo vienas didžiausių atsiskyrimo nuo Rusijos šalininkų, nors tuo metu gyveno Rusijoje, puikiai pažinojo vietos inteligentiją ir kultūrą. Jis jau tada puoselėjo viziją, kad Lietuvos nepriklausomybės pagrindinis garantas turi būti neutralitetas, kuris tariamai galėjo apsaugoti valstybę nuo priešų, – jeigu Lietuva niekam nekliudysianti gyventi, tada ir jos niekas nekliudys.
„Aš vis dėlto trokštu Lietuvai nepriklausomybės. Jei ji bus pripažinta visai savita, tai, be abejo, bus neutralizuota (neutrali – aut.) amžinai, nei ji galės paskelbti kam karę (karą – aut.), nei jai kas. (...) Tiesa, kaip parodė Belgijos likimas šios karės metu, neutralizacija dar negelbsti nuo kaimynų užpuolimo. Bet toksai pavojus arti tik tada, kaip visas pasaulis kariauja, vadinasi, kaip nėra kam ginti apskritai tarptautinės teisės kieno nors, kaip visi kariaujantieji daro šiuo metu“, – dėstė mintis būsimas premjeras 1917 metų vasarą „Lietuvių balse“.
Šį, kaip mums dabar atrodo, naivoką neutraliteto idealizavimą A. Voldemarui nuolat prikaišios vėlesni politiniai oponentai. Jis, šventai tikėdamas neutraliteto korta, teigė, jog Lietuvai nereikia ir kariuomenės, tačiau, kaip parodė nepriklausomybės kovos, jei ne kariuomenė, nebūtų nė pačios valstybės.
A. Smetona tuo metu jau brovėsi į Lietuvos Tarybą ir buvo gerai pažįstamas visiems lietuvių kultūrinio elito atstovams, o A. Voldemaras dar tik kopė karjeros laiptais. Dažniausiai istorikai, remdamiesi paties A. Voldemaro pasakojimais, jo savotišku politiniu krikštu laiko Rusijos lietuvių Seimą Petrapilyje 1917 metais. Tuo metu A. Voldemaras smarkiai kritikavo kairiąsias partijas už jų nuosaikumą ir netvirtą poziciją nepriklausomybės klausimu. A. Voldemarui ir kitiems dešiniųjų šalininkams laimėjus lemiamą balsavimą Seime, buvo priimta A. Voldemaro parengta rezoliucija dėl Lietuvos ateities.
Netrukus jis, išbandęs savo politinius gebėjimus, nusprendė grįžti į Lietuvą. Daugelis Petrapilio Seimo dalyvių spėjo įsiminti A. Voldemarą, o šis – savo oponentus. Kaip pažymi istorikas Gediminas Rudis, A. Voldemaras niekada nepamiršdavo pabrėžti šio savo žygdarbio, tiems, kurie nepalaikė jo rezoliucijos, primindavo tą „klaidą“. Po daugelio metų, atsakydamas savo knygos kritikui ir pirmajam Lietuvos teisingumo ministrui Petrui Leonui, A. Voldemaras siūlė šiam prisiminti, „kaip smarkiai jis ten kovojo prieš pasisakymą už nepriklausomą Lietuvą“.
1918 metų kovo pabaigoje A. Voldemaras atvyko į Vilnių ir vėl atnaujino ryšius su A. Smetona. Abu tuo metu galėjo tik laukti. Nors A. Smetona jau buvo Lietuvos Tarybos narys, tada mažai kas priklausė nuo pačių Tarybos narių, o ir konkretesnių darbų valstybingumui įtvirtinti dar niekas nesiėmė, – pirmosios Vyriausybės paskyrimo, kaip minėta, teko palaukti. Tiesa, jau netrukus politinis abiejų tautininkų svoris susilygino. Priėmus sprendimą atkurti monarchiją Lietuvoje, protestuodami iš Lietuvos Tarybos pasitraukė keturi kairiųjų pažiūrų nariai, o jų vietas liepos 12 dieną užėmė šeši nauji nariai, tarp kurių buvo ir A. Voldemaras. Tuo metu A. Smetona akivaizdžiai protegavo savo jaunąjį kolegą.
Buvę mokinys ir mokytojas, ilgamečiai susirašinėjimo draugai ir bendraminčiai pagaliau įgyvendino savo viziją – tapo savita „Vairo“ personifikacija Lietuvos valstybės avangarde. 1918 metų rugsėjo 5–16 dienomis Lozanos konferencijoje abu atstovavo Valstybės Tarybai, čia A. Voldemaras sugebėjo nepataisomai susipykti su Juozu Gabriu-Paršaičiu. Vėliau A. Voldemarui teko pranešti Vilhelmui von Urachui, kad jo paslaugų Tarybai nebereikia.
Po pirmųjų diplomatinių misijų A. Smetona ir A. Voldemaras gavo svarbiausius susikūrusios valstybės postus. Šis istorijos etapas gerai žinomas, be to, ilgai netruko, tad pernelyg ir nesiplėsime. Iš pradžių abu išvyko į užsienį ieškoti paskolų valstybės biudžetui. A. Voldemaras, kaip tuometis ministras pirmininkas, mynė Paryžiaus taikos konferencijos slenkstį ir reikalavo diplomatinio Lietuvos pripažinimo. Jau po mėnesio jo postą perėmė Mykolas Sleževičius (tiesa, pačiam A. Voldemarui atrodė, jog šis tik laikinas pavaduotojas), o A. Smetonos prezidentavimą baigė Steigiamojo Seimo rinkimai. Į Lietuvą parvykusiems bičiuliams reikėjo persigrupuoti ir mėginti susigrąžinti valdžią.
Antanas Smetona. / LCVA nuotrauka
Meilė trunka trejus metus?
Tolesnė istorija skaitytojams irgi turėtų būti žinoma. Tautininkai – radikalios žemės reformos, kuri iš esmės likviduotų dvarininkiją Lietuvoje, priešininkai – itin aštriai reagavo į bet kokias kompromiso su Lenkija dėl Vilniaus krašto galimybes (Paulio Hymanso projektus), aiškiai elgėsi kaip į elitą orientuota politinė bendruomenė ir patyrė nesėkmes visuose Lietuvoje vykusiuose rinkimuose. 1926 metais į Seimą šiaip ne taip pateko A. Smetona, A. Voldemaras ir Vladas Mironas, bet vargu ar tai galima laikyti skambia pergale. Iki tol abu tautininkų lyderiai aktyviai reiškėsi spaudoje, o už nuolatinę valdančiųjų ir parlamentinės sistemos kritiką būdavo apkraunami baudomis, bet jų leidiniai neuždaromi. Kažin ar tautininkai išvis būtų išsilaikę politiniame lauke, jei ne SSRS finansinė parama. Sovietams buvo naudinga palaikyti tuometę situaciją, kad konfliktas dėl Vilniaus krašto liktų įšaldytas. Tautininkai tam puikiai tiko, tad sovietų atstovybė Kaune dosniai atvėrė piniginę ir rėmė A. Smetonos, A. Voldemaro bei V. Krėvės-Mickevičiaus leidžiamą spaudą.
Tautininkų laimei, ne jie vieninteliai buvo nusivylę 1926 metų rinkimų į Seimą rezultatais. Sulaukę krikdemų vadovybės kreipimosi ir pasitelkę kariuomenę, A. Smetona su A. Voldemaru grįžo į prezidento ir premjero postus. Užgniaužus pirminį pasipriešinimą ir galutinai įtvirtinus autoritarinį režimą atrodė, jog ilgametė draugystė pasiekė aukščiausią tašką.
Deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad net A. Smetonai nebepavyksta suvaldyti aikštingojo Lietuvos premjero. A. Voldemaras jau nebelaikė A. Smetonos nei autoritetu, nei svarbesne už save figūra. Galbūt prie to prisidėjo ir miglota politinė santvarka – Pirmosios Respublikos laikais prezidentas turėjo palyginti mažai galių ir buvo kontroliuojamas Seimo. Būtent parlamentarai kadencijos pradžioje išrinkdavo naująjį prezidentą. Vien dėl to A. Voldemaras jautėsi svarbesnis, ypač kai jo rankose atsidūrė ne tik Vyriausybės vadovo, bet ir užsienio reikalų bei krašto apsaugos ministro postai.
A. Smetona, ko gero, per tiek metų buvo pripratęs prie ūmaus A. Voldemaro būdo, tad bandė jį numaldyti. „Ką mes darytume, jei neturėtume profesoriaus A. Voldemaro? Kas gi kitas sugebėtų taip drąsiai ir gerai mūsų reikalus apginti?“ – kalbėjo jis. Nors A. Voldemaras mėgo pataikavimą, turėdamas savo rankose tokią galią tikrai neketino sustoti. Tautininkų kontroliuojamoje spaudoje vis daugėjo ditirambų A. Voldemarui, o ne A. Smetonai. A. Voldemaras, simpatizuodamas fašistinėms idėjoms (bet ne visai sisteminei ideologijai), bandė sukurti militarizuotą organizaciją „Geležinis Vilkas“.
Du diktatoriai vienai šaliai nereikalingi. A. Voldemaras norėjo palikti prezidentui tik tautos simbolio, politinės marionetės statusą. Tai liudijo visas premjero elgesys – per pokalbius su prezidentu vis labiau buvo girdėti arogancijos ir paniekos gaidelių, ką jau šnekėti apie elgesį su žemesnio rango politikais. Nevaldomi darėsi ir „Geležinio Vilko“ būriai. Naujų įstatymų, nutarimų A. Voldemaras nederindavo su niekuo, net su A. Smetona. Galiausiai nuskambėjo kultine tapusi frazė: „Antanai, nepamiršk, kad esi prezidentas tol, kol aš to noriu“ ir pasiūlymas prezidentui atsistatydinti. A. Smetonos kantrybė išseko.
Nors Antanas Smetona jautė polinkį į tam tikrą autoritarizmą, jis buvo kur kas nuosaikesnis, simpatiškesnis už Augustiną Voldemarą – energingesnį, karingesnį, radikalesnį.
Nuo staigaus nušalinimo A. Voldemarą kuriam laikui „išgelbėjo“ 1929 metų gegužės 6-ąją surengtas pasikėsinimas į premjero gyvybę Kauno miesto sode, prie Valstybės teatro. Tačiau A. Smetona suprato, kad kelio atgal nebėra – vienas iš jų turėjo trauktis. Pasinaudojęs palankiomis aplinkybėmis, politinę įtaką išsaugojo A. Smetona, o A. Voldemaras netrukus buvo internuotas. Plateliuose, vėliau Zarasuose jis rezgė bergždžias viltis sugrįžti į valdžią. Dviejų Lietuvos valstybės didžiavyrių draugystė galutinai iširo.
Bičiulystė ar strateginė partnerystė?
A. Voldemaras visais atžvilgiais buvo nepaprasta asmenybė. Istoriko Aurelijaus Giedos teigimu, jis iki šiol yra vienas įdomiausių XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos intelektualų. A. Voldemaras, turėjęs ambicijų (ir visus tam reikalingus gebėjimus bei galimybes) tapti elitiniu to meto istoriku pasauliniu mastu, pasirinko kitą kelią – politiko. Nepaprastas buvo ir šio žmogaus charakteris – retas kuris įstengdavo ilgesnį laiką praleisti su šia asmenybe ir neprapliupti keiksmais dėl A. Voldemaro arogancijos, abuojumo bei diktatoriškumo. Labai tiksliai jį apibūdina G. Rudis: „Retkarčiais ir A. Voldemarą ištikdavo trumpi kuklumo priepuoliai, tačiau apskritai šia liga jis nesirgo.“ Kaip A. Smetonai pavyko ne tik susidraugauti su A. Voldemaru, bet ir suformuoti kone dešimtmetį atlaikiusį politinį tandemą?
G. Rudis vaizduoja tokį idealistinį jų santykių portretą pažinties pradžioje: „Devyneriais metais vyresnis, gerokai labiau išsilavinęs ir apsišvietęs A. Smetona jam buvo didelis autoritetas. Tad ši gana pragmatiškai užsimezgusi pažintis ilgainiui peraugo į bičiulystę ir bendrą darbą. Galima sakyti, kad kaip politikas A. Voldemaras užaugo ir subrendo A. Smetonos paunksnėje.“
1928 metų sausio 1 dienos vizitas į Vokietiją. Augustinas Voldemaras su žmona Berlyno stotyje. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka
Tokia mintis galbūt ir tinka kalbant apie jų draugystės pradžią, tačiau kirba abejonė, ar ilgai A. Voldemaras laikė A. Smetoną labiau išsilavinusiu ir apsišvietusiu žmogumi. Atsižvelgiant į visą jų tarpusavio santykių istoriją, vargu ar galima sakyti, kad šiuos vyrus siejo tvirta bičiulystė. Pagrindinė to kliūtis – aikštingojo A. Voldemaro būdas. Daugelis jo amžininkų, prisimindami ir vertindami šią asmenybę, vienaip ar kitaip teigė, jog bene vienintelis svarbus asmuo A. Voldemarui buvo jis pats. Užtenka prisiminti mūsų kadaise jau aprašytą istoriją, kaip Ernestas Galvanauskas apibūdino A. Voldemaro elgesį per Paryžiaus taikos konferenciją: „Kartą net kelias dienas jis nesirodė. Spėliojome – gal susirgo. Reikėjo jo parašo. Nuvykęs į jo butuką, radau ant grindų begulintį naktine apranga tarp atverstų knygų, kurias godžiai skaitė, pamiršęs pareigas, erdvę ir laiką.“
Tiek A. Voldemaras, tiek A. Smetona, nors ir turėjo pasaulėžiūros, politinių panašumų, jautė aistrą istorijai, filosofijai, daugeliu atvejų skyrėsi. Apie A. Voldemaro gabumus jau užsiminėme, tačiau ne pėsčias buvo ir A. Smetona. Jis ne tik vertė Platono dialogus į lietuvių kalbą, bet ir 1923–1927 metais dėstė Lietuvos universitete etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką, turėjo docento laipsnį.
Skyrėsi ir abiejų vidinė laikysena. Nors A. Smetona jautė polinkį į tam tikrą autoritarizmą, jis buvo kur kas nuosaikesnis, simpatiškesnis už A. Voldemarą – energingesnį, karingesnį, radikalesnį, primenantį žemesnę Benito Musollini versiją. Neatsitiktinai istorikai pažymi, kad apsilankymas fašistinėje Italijoje dar labiau paskatino A. Voldemaro radikalumą. Svarbu, ko gero, ir tai, jog A. Voldemaras buvo beveik dešimt metų jaunesnis už A. Smetoną, tad čia galima įžvelgti ir tam tikrą kartų konfliktą. Nors pateikti teiginiai yra tam tikro pobūdžio spekuliacija, faktas yra faktas – politinio išbandymo jų draugystė neatlaikė.
