Kodėl aižėja transatlantinė vienybė?
18.02.2020 11:37Demokratai ir dalis Respublikonų partijos narių, už saugumą ir užsienio politiką atsakingų JAV institucijų bei pagrindinių žiniasklaidos priemonių atstovai įnirtingai kritikavo D. Trumpą dėl galimų jo administracijos pareigūnų ryšių su Rusija, negatyvaus požiūrio į imigrantus, moteris ir netgi dėl esą „nepakankamų“ prezidento protinių gebėjimų vadovauti galingiausiai pasaulio valstybei. Vis dėlto didžiausią kritiką išprovokavo D. Trumpo administracijos vykdoma tarptautinė ekonominė politika, kuri, kritikų nuomone, veda JAV į tarptautinę izoliaciją ir gali išprovokuoti pasaulio ekonomikos nuosmukį.
Об этом сообщает Роспрес
Šiandien Kinija atlieka tik „pasaulio fabriko“ vaidmenį, tačiau ji turi visas galimybes tapti ir technologijų kūrėja, ir gamintoja, ir vartotoja, o tai reikšmingai didintų spaudimą JAV.
Prie D. Trumpo kritikų stovyklos prisijungė ir užsienio valstybės. Kinija pareiškė, jog visomis išgalėmis priešinsis protekcionizmui ir kovos už laisvą prekybą, o ilgametėms JAV sąjungininkėms – Prancūzijai, Vokietijai ir Didžiajai Britanijai – teko pripažinti, kad transatlantinė sąjunga išgyvena sudėtingus laikus. JAV ir Vakarų Europos valstybės nesutarė dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ tiesimo, susitarimo dėl Irano branduolinės programos ir klimato kaitos, Europos kariuomenės ir, žinoma, muitų tarifų.
Procesai, vykstantys tarptautinėje erdvėje, verčia užduoti klausimą – kokią politiką vykdo D. Trumpas, dėl kokių priežasčių ir kodėl ji išprovokavo kritikos bangą JAV ir pasaulyje? Taip pat reikšminga atsakyti į klausimą, kaip D. Trumpo protekcionizmas veikia transatlantinius santykius ir, savo ruožtu, Lietuvos tarptautinę padėtį?
D. Trumpo protekcionizmas
JAV prezidentas seniai pasisako už protekcionizmą. Prieš tris dešimtmečius duotame interviu jis kaltino Japoniją ir Vokietiją, kad šios vykdo savo prekių kainų dempingą JAV rinkoje. Šiandien D. Trumpas kritikuoja ne tik sąjungininkes Azijoje ir Europoje, bet ir Indiją, Kiniją, Meksiką, Turkiją ir kitas besivystančias valstybes, kurios, anot Baltųjų rūmų šeimininko, taiko neteisėtas prekybos praktikas JAV atžvilgiu, savinasi amerikiečių darbo vietas ir vagia pažangiausias technologijas.
Nuo 2016 m. D. Trumpo administracija paskelbė eilę protekcionistinių priemonių – sustabdė arba peržiūrėjo JAV dalyvavimą laisvosios prekybos susitarimuose, apmokestino dalį importo į šalį, svarsto riboti užsienio valstybių prieigą prie šalies aukštųjų technologijų sektoriaus.
D. Trumpas ne sykį kritikavo Kiniją, esą ši verčia amerikiečių investuotojus savo bendrovėms perleisti teises į gamybos technologijas, taiko „grobuoniškas“ licencijavimo praktikas ir vykdo intelektinės nuosavybės vagystes. Dėl to netrūksta galvojančių, kad JAV ir Kinijos konfliktas dėl muitų tarifų iš tiesų tėra pretekstas JAV apriboti kinų technologinės galios augimą. Mat jeigu ateityje Kinijoje susikurs stiprus aukštųjų technologijų sektorius, ši šalis taps nepriklausoma nuo JAV.
Šiandien Kinija atlieka tik „pasaulio fabriko“ vaidmenį, tačiau ji turi visas galimybes tapti ir technologijų kūrėja, ir gamintoja, ir vartotoja, o tai reikšmingai didintų spaudimą JAV. Pirma, šiandien JAV yra pažangiausių technologijų kūrimo centras, o Kinija sudarytų konkurenciją. Antra, dėl mažesnio darbo apmokestinimo Kinijoje amerikiečių korporacijos, kontroliuojančios gamyklas toje šalyje, gali kaupti viršpelnius ir jų dėka išlaikyti dominuojančią padėtį globalioje ekonomikoje. Trečia, pigi produkcija, importuojama iš Kinijos ir kitų besivystančių pasaulio šalių, užtikrina santykinai aukštą gyvenimo lygį Jungtinėse Valstijose. Taigi JAV yra naudinga išlaikyti Kiniją tik „pasaulio fabriku“ ir priklausomą nuo savęs.
Kad amerikiečių nuogąstavimai dėl Kinijos savarankiškumo augimo nėra iš piršto laužti įrodo ne tik kiniško kapitalo kompanijų, tokių kaip „Huawei“, „Tencent“ arba „Baidu“, atsiradimas, bet ir augantys Azijos drakono intelektiniai pajėgumai. Remiantis JAV Nacionalinio Mokslų Fondo (NMF) duomenimis, 2015 m. moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP) Kinija skyrė iš viso 409 mlrd. JAV dolerių, kas sudaro apie 21 proc. visų pasaulio valstybių MTEP skirtų lėšų. Nuo 2000 iki 2010 m. asignavimai MTEP Kinijoje didėjo po 20 proc. kasmet, o nuo 2010 iki 2015 m. – po 14 proc. kiekvienais metais.
Ar šie pokyčiai reiškia, kad ilgainiui kinai planuoja mesti iššūkį JAV, kovojant dėl tarptautinės sistemos lyderės pozicijos, todėl tvirtina valdžios vertikalę? Negalima atmesti tokio scenarijaus.
Didžioji dalis šių lėšų skirta tiksliesiems, gamtos ir technologijų mokslams (STEM). NMF taip pat pabrėžia, jog 2016 m. mokslinių publikacijų iš Kinijos skaičius pirmąsyk viršijo publikacijas iš JAV (426 tūkst. versus 409 tūkst.). Prognozuojama, kad 2025 m. kinų mokslininkai aplenks amerikiečius pagal publikacijas aukščiausią reitingą turinčiuose tarptautiniuose mokslo žurnaluose.
Kinija daug investuoja į aukštąsias technologijas kuriančias užsienio bendroves. Pavyzdžiui, nuo 2010 m. kinų investicijos į JAV aukštųjų technologijų sektorių kasmet viršijo 1 mlrd. dolerių. 2014 m. buvo rekordiniai – kinų investicijos JAV siekė net 6 mlrd. dolerių. Kinus domina platus spektras amerikiečių aukštųjų technologijų įmonių: automobilių gamybos, informacinių technologijų, mašinų gamybos, aviacijos, medicininių prietaisų gamybos.
Galiausiai, pastaruoju metu Kinijoje vyksta valdžios konsolidavimas – panaikintas prezidento kadencijų ribojimas, kuris leis dabartiniam šalies lyderiui Xi Jinpingui valdyti ir po 2023 m., keičiami kadrai Komunistų partijoje ir slopinamos vidinės partijos diskusijos, griežtėja cenzūra, įskaitant socialinėje žiniasklaidoje platinamus memus, pašiepiančius Xi Jinpingo valdžią. Ar šie pokyčiai reiškia, kad ilgainiui kinai planuoja mesti iššūkį JAV, kovojant dėl tarptautinės sistemos lyderės pozicijos, todėl tvirtina valdžios vertikalę? Negalima atmesti tokio scenarijaus.
Poveikis vidaus politikai
Kita vertus, jeigu D. Trumpo protekcionizmas vykdomas tam, kad išlaikyti Jungtinių Amerikos Valstijų dominuojančią poziciją globalioje erdvėje, kodėl ši politika sukėlė nepasitenkinimo bangą JAV?
Vienas iš galimų paaiškinimų – protekcionizmas neigiamai paveikė dalį amerikiečių gamintojų, kurie sudaro opoziciją Baltiesiems rūmams. Pavyzdžiui, atsakydamos į D. Trumpo įvestus muitus plienui ir aliuminiui, Europos Sąjunga ir Kanada sąmoningai nusitaikė į vadinamąsias „svyruojančias“ valstijas (swing states), kurių gyventojai per prezidento rinkimus aktyviai palaikė D. Trumpą. Briuselis įvedė muitus importuojamam iš Kentukio burbonui, apelsinams iš Floridos ir motociklams, kuriuos gamina kompanija „Harley-Davidson“, įsikūrusi Viskonsino valstijoje.
Tai yra signalas JAV korporacijoms, kad šioms nebebus leidžiama iškelti dar daugiau aukštųjų technologijų pramoninės gamybos iš šalies, kitaip joms bus sudaromos kliūtys prekiauti JAV rinkoje.
Tuo metu Otava apmokestino metalo dirbinius, apelsinų sultis, kečupą, viskį ir kitas prekes, kurios vaidina svarbų vaidmenį „svyruojančių“ valstijų ekonomikose. Anksčiau vengusi kritikuoti D. Trumpo sprendimus, motociklų gamintoja „Harley-Davidson“ paskelbė iškelsianti dalį gamybos iš Jungtinių Valstijų, kitaip, remiantis kompanijos skaičiavimais, ji patirsianti nuostolių, kadangi ES taikomi tarifai šoktelėjo nuo 6 iki 31 proc. D. Trumpas į šį sprendimą reagavo „Twitter“ socialiniame tinkle paragindamas amerikiečius boikotuoti „Harley-Davidson“ gaminamą produkciją. Kitos JAV korporacijos, įskaitant „Boeing“, „Apple“, „Nike“ ir kt., valdančios gamyklas Kinijoje, taip pat perspėjo Baltuosius rūmus, kad patirtų milijardus dolerių nuostolių, jei Vašingtonas įsiveltų į prekybos karą su Pekinu.
Kita vertus, vertas atkreipti dėmesį į tai, kad bent kol kas į prekybos karą su Kinija D. Trumpas ir nesivelia. Juk JAV prezidentas nėra užsiminęs, kad planuotų apmokestinti visą importą iš Kinijos, taigi ir Amerikos korporacijų Kinijoje valdomuose fabrikuose gaminamas, o vėliau JAV rinkoje realizuojamas prekes. Tai leidžia daryti prielaidą, kad D. Trumpo politika Pekino atžvilgiu veikiau yra siekis gaivinti konkrečius JAV pramoninės gamybos sektorius (plieno ir aliuminio, saulės baterijų, skalbyklų ir kt.), kurie susidūrė su importo konkurencija. Arba tai yra signalas JAV korporacijoms, kad šioms nebebus leidžiama iškelti dar daugiau aukštųjų technologijų pramoninės gamybos iš šalies, kitaip joms bus sudaromos kliūtys prekiauti JAV rinkoje. Tačiau tai tikrai nėra priemonė, skirta priversti amerikiečių korporacijas sugrąžinti gamybą į JAV, kas paprasčiausiai yra neracionalu.
Dėl šios priežasties nevertėtų pernelyg sureikšminti kritikos D. Trumpui JAV. Labiau tikėtina, kad ši kritika – susijusi su interesų grupių konkurencija JAV viduje, o ne D. Trumpo vykdoma tarptautine ekonomine politika.
Transatlantinių santykių krizė
Visai kitaip padėtis klostosi transatlantinėje erdvėje. Paskutinį kartą JAV ir Vakarų Europos valstybių santykiai tokie įtempti buvo 2003 m. pavasarį, kai prasidėjo Irako invazija.
Pirmoji salvė Europos ir JAV žodžių kare buvo paleista 2017 m. gruodį, kai D. Trumpas paskelbė, kad perkels JAV ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę. Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai sukritikavo šį Vašingtono sprendimą ir pareiškė neseksiantys JAV pavyzdžiu.
2018 m. pavasarį D. Trumpas paskelbė, kad JAV traukiasi iš 2015 m. sudaryto Bendrojo visapusiško veiksmų plano dėl Irano branduolinės programos. Vokietijos kanclerė Angela Merkel pastebėjo, kad „<...> jau nebėra taip, kad Amerika mus paprasčiausiai apsaugo – Europa turi paimti likimą į savo pačios rankas – tokia yra ateities užduotis“. Netrukus D. Trumpas užsipuolė vokiečius, pareikšdamas, esą šie yra „<...> pakliuvę į Rusijos nelaisvę dėl per didelės priklausomybės nuo rusiškų dujų“. JAV prezidento teigimu, „Nord Stream 2“ Rusijai neša milijardus dolerių, todėl Vokietija „<...> stiprina NATO priešininkę“. Jis netgi pagrasino bausti vokiečių ir kitų Europos šalių įmones, kurios dalyvaus „Nord Stream 2“ statybose. Prieš tai D. Trumpas užsipuolė Berlyną, esą vokiečiai „manipuliuoja“ euro kursu siekdami perteklinio prekybos balanso su JAV.
Kinijos santykinės ekonominės galios augimas tarptautinėje ekonominėje sistemoje didina konkurenciją tarp JAV ir Vakarų Europos šalių dėl naujų rinkų, darbo jėgos, kapitalo, technologijų ir žaliavų.
Šį rudenį D. Trumpo nepasitenkinimą iššaukė Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono išsakyta mintis dėl bendros Europos kariuomenės kūrimo. E. Macronas pažymėjo, kad Senasis žemynas privalo galvoti apie savo karines pajėgas, kurios apsaugos jį nuo Kinijos, Rusijos ir Jungtinių Valstijų. D. Trumpas pareiškė, jog E. Macrono pareiškimai yra „užgaulūs“.
Didėjanti konkurencija
Vakarų Europos ir JAV pozicijų išsiskyrimas – reikšmingai susijęs su ekonominiais interesais. Kinijos santykinės ekonominės galios augimas tarptautinėje ekonominėje sistemoje didina konkurenciją tarp JAV ir Vakarų Europos šalių dėl naujų rinkų, darbo jėgos, kapitalo, technologijų ir žaliavų. Tuo tarpu, siekdamos pagerinti arba apsaugoti savo pozicijas globalioje ekonomikoje, valstybės gali griebtis ne tik protekcionistinių, bet ir karinių priemonių.
Pastaruoju metu D. Trumpo administracija deda ilgalaikes pastangas įgyti įtaką tuose pasaulio regionuose (Vidurio Rytai, Vidurio Azija, Rytų Europa, Afrika, Lotynų Amerika ir kt.), kurie yra svarbūs aprūpinant ištekliais konkuruojančias ekonomines galias – Kiniją ir Vakarų Europą. Šios pastangos kelia ne tik Kinijos, bet ir Prancūzijos, Vokietijos bei Didžiosios Britanijos nepasitenkinimą.
Santykiai su Rusija – didžiausia gamtinių dujų ir viena iš didžiausių naftos tiekėjų pasaulyje – strategiškai svarbūs Vakarų Europos ekonomikai. Rusija – pagrindinė ES energetinė partnerė. Vokietija, suvartojanti daugiausiai dujų Europoje, net 40 proc. suvartojamo kiekio gauna iš Rusijos. Skaičiuojama, kad iki 2025 m. rusiškų dujų dalis, suvartojamų vokiečių, turėtų išaugti daugiau nei 50 proc., ypač atsižvelgiant į tai, kad artimiausiais metais turėtų sumažėti alternatyvūs gamtinių išteklių šaltiniai. Dujotiekio „Nord Stream 2“ projektas, kurį kritikuoja D. Trumpas, turėtų užtikrinti dar didesnį rusiškų dujų eksportą į Europą bei paversti Vokietiją pagrindiniu dujų paskirstymo centru Senajame žemyne.
Rusija taip pat yra ir viena iš svarbiausių eksporto rinkų Vakarų Europos šalių gamintojams. „Mercedes“, „Volkswagen“, „Viessmann“, „Bionorica“ ir kiti vokiečių gamintojai eksportuoja nemažą kiekį produkcijos į Rusiją bei vykdo investicinius projektus toje šalyje. Glaudūs ekonominiai ryšiai sieja Rusija ir su kitomis Vakarų Europos valstybėmis – Suomija, Prancūzija, Italija, Austrija, Nyderlandais, Vengrija ir t. t.
Kadangi Vašingtonas atkakliai gina savo interesus, ypač ekonominius, tai ne tik kelia trintį JAV-Kinijos ir JAV-Vakarų Europos šalių santykiuose, bet ir veikia Lietuvos tarptautinę padėtį.
Rusija – svarbi žaliavų tiekėja Kinijai. Pastaruoju metu Kinijos-Rusijos energetinis aljansas reikšmingai stiprėjo. Taip pat tvirtėjo ir Kinijos-Irano ekonominis aljansas. 2015 m. atšaukus sankcijas, Teheranas reikšmingai padidino energetinių išteklių eksportą. Šiandien nafta iš Irano tanklaiviais pasiekia ne tik Kinijos, bet ir Europos jūrų uostus. Yra planų statyti naujus dujotiekius ir naftotiekius, kuriais žaliavos keliautų iš Irano tiek į Kiniją, tiek Europos valstybes. Be to, europiečių kompanijos, įskaitant „Airbus“, „Volkswagen“, „Daimler“, „PSA Peugeot Citroën“, „Renault“, „Siemens“, „Total“, „Volvo“ ir kt., vis daugiau investuoja į Irano automobilių gamybos, aviacijos, energetinį ir kitus sektorius. Pastarąjį dešimtmetį nuosekliai augo ir Kinijos investicijos Irane.
Šie geoekonominiai veiksniai kelia JAV nepasitenkinimą. Kadangi Vašingtonas atkakliai gina savo interesus, ypač ekonominius, tai ne tik kelia trintį JAV-Kinijos ir JAV-Vakarų Europos šalių santykiuose, bet ir veikia Lietuvos tarptautinę padėtį.
Nepaisant to, kad D. Trumpo tarptautinė ekonominė politika tiesiogiai neveikia Lietuvos, nes ekonominiai ryšiai tarp JAV ir Lietuvos nėra glaudūs, protekcionizmas daro poveikį kitų ES šalių ekonomikoms, tarp jų – Vokietijos, o tai ilgainiui gali neigiamai atsiliepti visų euro zonai priklausančių valstybių ūkiams, taigi ir Lietuvos. Be to, tvarūs transatlantinės bendruomenės narių santykiai – reikšmingas Lietuvos saugumą užtikrinantis veiksnys. Dėl to vienas iš svarbiausių Lietuvos užsienio ir saugumo politikos prioritetų – pusiausvyros tarp JAV ir Vakarų Europos valstybių interesų paieška ir palaikymas.
Dr. Valentinas Beržiūnas yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos jaunesnysis mokslo darbuotojas
