Stasys Eidrigevičius: dvylika mėnesių su ispanišku „Glamour“
18.02.2020 10:23Pavyzdžiui, savaitės dienos šiek tiek primena prancūzų kalbos skambesį: Lunes, Martes, Miercoles, Jueves, Viernes, Sabato, Domingo. Nutariau visus 2018-uosius eskizuoti šiame kalendoriuje, kiekvienos dienos svarbiausią įvykį, susitikimą, matytą spektaklį, filmą įamžinsiu mažu piešiniu ar pastaba. Taigi kiekvieną vakarą stengiausi palikti pėdsaką viename kalendoriaus puslapėlyje. Dabar kalendorius pilnas įvairiaspalvių eskizų, užuominų paveikslams ar plakatams, skrydžių datų, susitikimų, dalyvavimų, parodų atidarymų ir t. t. Žvilgtelkime į kai kurias dienas.
Об этом сообщает Футляр от виолончели
Sausis – Enero
Sausio 9 d. Varšuvos didžiajame operos teatre šįkart ne spektaklio premjera, o savaitinio žurnalo Polityka iškilmingas vakaras „Paszporty Polityki–25“. Kas tai? Meno ir literatūros kasmetinių premijų įteikimas. Apdovanojimus dailininkams, rašytojams, kompozitoriams, muzikos atlikėjams, režisieriams, fotografams, aktoriams, architektams, solistams ir pan. žurnalas įsteigė prieš 25 metus. Aš – vienas pirmųjų laureatų 1993 m., todėl kasmet sausio pradžioje gaunu kvietimą. Su šia redakcija mane sieja dar du dalykai. Kai savaitraštis dar buvo laikraštis, kas savaitę spausdindavo linijinį mano piešinį, bet ne iliustraciją kokiam nors straipsniui, o laisvą to meto kasdienybės metaforą – ilgas eiles prie maisto parduotuvių, politines apskritojo stalo derybas, laisvės troškimą, viltis, iš kaminų kylančius dūmus, bešakius medžius ir pan. Kitas ryšys – būtent tame žurnale pradėjau rašyti esė apie keliones į Meksiką, Maroką, JAV... Redaktorius Janas Bijakas laikė vartus į Polityką plačiai atvertus. Vieną gražią dieną redakcija jį „išleido“ į užtarnautą pensiją, tad ir mano „žydėjimas“ tame žurnale baigėsi. Žinoma, likau pirmasis „kultūros paso“, kurį įsteigė Polityka (skamba kiek dviprasmiškai!), laureatas, tad mane, atėjusį į iškilmes, visi maloniai sveikinasi, bet retai kas paklausia: „Kaip gyvenate?“
Vasaris – Febrero
Vasario 19 d. 11 val. Vilniaus universiteto teatro koridoriuje filmuojama televizijos laida „Legendos“. Kodėl čia? Todėl, kad čia kabo mano paveikslas „Teatro metafora“ – didelio formato drobė, kurios centre pavaizduotas žmogus su lagaminu rankoje, būtent iš jos veda keliai į visas keturias puses. (Šis motyvas, perkeltas ir į plakatą, ir į grafiką, yra savotiškas mano gyvenimo simbolis – kelionė.) Kai baigiau Dailės institutą, mano buvęs dėstytojas Rimtautas Gibavičius pasiūlė Universitetui nutapyti kūrinį, bet ne ant sienos, o drobėje. Dabar šiam paveikslui, galima sakyti, keturiasdešimt metų.
Kovas – Marzo
Kovo 14 d. Strasbūras, Prancūzija. Atvykstu į šį miestą su pakilia nuotaika – čia vyks tarptautinės iliustratorių parodos Maitres de l’imagination atidarymas. Istorija tokia. Kartą man parašė garsus iliustratorius Etienne’as Delesserta’s, kad Lozanoje kuriamas fondas Maitres de l’Imagination – tai 26 dailininkai iš įvairių šalių, ir pakvietė į šį būrį. Sąraše pamačiau, kad esu vienintelis ne tik iš Lietuvos, Lenkijos, bet ir iš visos Šiaurės Europos. Šiai parodai Delesserta’s atrinko keturis mano kūrinius – iliustracijas Anderseno pasakai „Sniego karalienė“. Tą knygą 1984 m. išleido Editions 24 heures, Lausanne ir Editions Grasset & Fasquelle, Paris, po to Creative Education, Mankato, USA. Metams bėgant, knyga išleista Ispanijoje, Japonijoje. Lietuvoje dar neišleista.
Šią parodą, atidaromą Strasbūro André Malraux mediatekoje, reklamuoja didelis plakatas gatvėse. Pastate prie upės pilna klegančio jaunimo. Vieni skuba į biblioteką, antri – į teatrinius renginius, treti – gal į parodas. Gausu leidėjų su knygomis, kurias galima įsigyti. Netrukus prasideda oficiali atidarymo ceremonija. Kalbos ilgos kaip amžinybė…
Šiaip ar taip, man didžiausią įspūdį padarė ne mediateka, o instaliacija Strasbūro šiuolaikinio meno muziejuje. Salės centre priėjęs prie didelės kartono dėžės, jos dugne pamačiau videoekraną, o jame lyg karste guli žmogelis. Ar tik ne Leninas? Taip, jis. Žiūriu į tą gulintį senuką… Jis sujuda. Kosteli, verčiasi ant šono, po to ant kito, gūžiasi, tartum sušalęs… Salės prižiūrėtoja sako – matau, jus sudomino šis darbas, prašom, čia yra aprašymas. „Mažas žmogus“. 2006. Autorių grupė Blue Noses, kuriai vadovauja Viačeslavas Mizinas ir Aleksandras Šaburovas. Rusams sunku pamiršti Leniną…
Balandis – Abril
Balandžio 7 d. mano sesuo Apolonija šventė 70 metų jubiliejų. Ką galėčiau apie ją pasakyti? Poemą „Giedanti gaidžio galva“ pradėjau žodžiais: „Sėdim su sesėm nuleidę galvas„… Apolonija paveldėjo visas gerąsias mamos savybes – darbšti, mažakalbė, kukli, visada su lengva šypsena kaip Mona Liza iš Leonardo paveikslo. Visą gyvenimą dirbo Panevėžyje, aptarnaudama rajono pensininkus. Draugės ją įkalbėjo jubiliejų švęsti restorane. Apolonijos anūkė Brigita nufilmavo keletą šventės scenų ir atsiuntė man. Matau, sesuo šoka ratelį su savo sūnumis – Robertu ir Mindaugu. Koks netikėtumas – dar niekad nemačiau sesers šokančios!
Gegužė – Mayo
Gegužės 8-oji. Taip susiklostė, kad tądien apie vidurdienį atvykau į Panevėžį. Viešbučio kambarys dar nesutvarkytas. Puiki mintis – nueisiu į SPA, bus masažas ir alaus… vonia. Taip, pasirodo, įmanoma. Leidžiuosi į rūsį, nes bent trumpam noriu užmiršti, kad rytoj laukia SEMC architektūros konkurso finalas… Išmasažuotas girdžiu, kaip teka alus į didelę medinę vonią. Net sunku patikėti. Lipu į ją, nemažas mano kūnas pasineria. Gaunu alaus bokalą atsigaivinti – juk šiandien mano vardadienis. Jaučiuosi devintame danguje. Čia praleistas pusvalandis buvo bene puikiausios akimirkos Panevėžyje. Visa kita kėlė nervingą įtampą – žmonės, interviu, klausimai, skubėjimas, pasisveikinimai, fotografavimas, projektai, architektai, kuratoriai, pliusai, minusai, balsavimas, kalbos, apkalbos, viltys, žvilgsniai, išklibusi viešbučio lova, bemiegės naktys, išvažiavimas…
Birželis – Junio
Birželio 1 d. Varšuva. Dirbtuvėje chaosas, reikia daryti tvarką. Pastarąsias tris dienas čia lankėsi keturi svečiai iš Japonijos, plius vertėjas. 2019 m. Tokijuje rengiama mano paroda „Stasys 70“. Rodžiau įvairių laikotarpių ciklus, pradėdamas nuo ekslibrisų. Nustebau, su kokiu susidomėjimu jie fotografavo, užsirašinėjo. Prašė, kad papasakočiau tų darbų sukūrimo istorijas. Po to sekė temperos, miniatiūros, iliustracijos, piešiniai iš kelionių, įvairaus formato pastelės, plakatų originalai, eskizų knygelės, koliažai, fotografijos. Dvejojau, ar verta tas nuotraukas rodyti, nes dominuoja apnuogintas vyras su kauke. Ir ką? Sulaikę kvapą, svečiai jas apžiūrinėjo, fotografavo. Net padariau pastabą, kad fotografuoti fotografijas leidžiu tik parodos tikslais. Atsisveikinant įteikiau krepšius su knygomis ir katalogais. Žiūriu, jie nelabai apsidžiaugė. Vėliau supratau, kodėl, – mat svečiai dar skrido į Prahą…
Liepa – Julio
Liepos 18 d. Iš bičiulio tapytojo Gintauto Vaičio gaunu žinutę, kad Reszel pilies muziejaus ekspozicijoje matė dvi mano fotografijas. Internete randu informaciją, kad tai paroda iš Olštyno muziejaus kolekcijos. Taip – tinka. Šis muziejus prieš keletą metų įsigijo dvi mano fotografijas. Žinutė atrodo nereikšminga, bet vis tiek duoda supratimą, kad muziejaus kolekcija gali gulėti metų metus niekam nematoma, bet gali keliauti iš miesto į miestą. Autoriui malonu, kad jo kūryba matoma.
Liepos 20 d. Varšuvos parodų rūmuose Zachęta atidaryta Koji Komoji paroda. Šis japonų kilmės dailininkas jau daug metų gyvena Varšuvoje. Pažįstu jį. Nedidukas, kuklus, mielas. Piešiniai, paveikslai, instaliacijos minimalistinės. Jis puikiai jaučia taško vietą erdvėje. Dominuoja reljefiniai paveikslai – ne tapyti, o sumontuoti, pavyzdžiui, natūralaus medžio plokštuma, ant kurios priklijuotas pagaliukas, dar keli iškilimai, ir viskas. Žiūriu į tai lyg užhipnotizuotas – tame yra kažkas, ką žodžiais sunku apibrėžti. Tai jutimas… Viena parodų salė išklota metalo plokštėmis. Tik cemento takas viduryje. Jaučiuosi atsidūręs prie ežero… Apžiūrėjęs parodą, sėduosi kavinukėje. Netikėtai ir autorius čia. Sveikinamės. Trumpas pašnekesys. Užsisako kavos. Ją išgeria. Atsisveikina ir nueina.
Rugpjūtis – Agosto
Rugpjūčio 8 d. Šiandien laidotuvės Varšuvos Powazki kapinėse – mirė Kora, 67 m. garsi dainininkė, atvirai reiškusi nepasitenkinimą dabartine Lenkijos valdžia. Prieš daug metų pirmąkart asmeniškai sutikau ją Czytelnik redakcijos kavinėje. Pasikeitėme telefonų numeriais. Po keleto dienų skambutis – Kora kviečia pas ją kavos. Nuėjau. Pavaišino kava. Kaip paprastai kalbėjomės apie meną. Siųsdavau jai kvietimus į savo parodas. Kai pasirodydavo su šuniuku ant rankų, būdavo tikra šventė fotografams… Susirgo vėžiu. Brangūs vaistai. Pardavė butą. Išsikovojo, kad tuos vaistus Lenkijos sveikatos ministerija kompensuotų. Liga vis tiek laimėjo… Vykstu į laidotuves. Šimtai žmonių, aš su gėlėmis toje minioje. Skamba Koros dainos. Urną su pelenais saugo raumeningi sargybiniai. Prie kapo prieiti neleidžia. Dedu gėles šalia, grįžtu į dirbtuvę, imu popieriaus lakštą, pasteles ir tapau paveikslą Koros atminimui... Kai darė mano darbų atranką 2019 m. kalendoriui, pateko ir šis darbas. Išvada tokia – jei tapydamas sudėsi į kūrinį, ką jauti, kiti tą pajus ir suvoks.
Rugsėjis – Septiembre
Rugsėjo 3 d. Druskininkai. Mano dviejų savaičių poilsis sanatorijoje „Draugystė“ baigėsi. Lagaminas sukrautas kelionei atgal. Koks buvo tas laikas? Spalvotas. Visų pirma į šį klausimą turėtų atsakyti mano kūnas. Dešimtys masažų, purvo vonių, buvau šildomas, šaldomas, mankštinamas. Kai tave mankština, gali tylėti arba kalbėtis su treneriu. Prisistačiau, kad esu dailininkas, jis pasakė kadaise skaitęs „Robotą ir peteliškę“ su mano iliustracijomis. Jo pavardė Rubežius. Prisimenu, tėvai sakydavo – čia mūsų pievos rubežius, čia bulvių lauko rubežius, ten daržo rubežius. Reabilitacijos treneris mankštindavo keletą ligonių tuo pat metu, kartais lyg dvejodamas, kuriam kokius nurodymus duoti. Pakelti koją, sulenkti, kartoti triskart po dešimt ir taip toliau. Darbą atlikdavo kantriai, rūpestingai, aiškiai tardamas kiekvieną žodį. Sanatoriniam poilsiui baigiantis, nutariau kažką jam nupiešti. Ką? Piešiu liekną sportininką, kuris rankoje laiko ne kamuolį, o laukų matuoklį, primenantį raidę A. Kitaip sakant, humoristinis aspektas – treneris Rubežius apibrėžia savo „rubežių“. Nupiešęs svarsčiau, ar humoristinė piešinio linija bus perskaityta… Atėjęs į priešpaskutinę mankštą, įteikiu tą piešinį. Treneris žiūri, žiūri. Stebiu jo veidą… Išraiška nesikeičia – nei džiaugsmo, nei nuostabos, lyg laikytų rankose autobuso bilietą...
Spalis – Octubre
Spalio 26 diena. Skrydis į Mexico city per Frankfurtą. Ten laukia darbas tarptautinės plakatų bienalės žiuri. Tai mano trečia kelionė į šią tolimą šalį. Šįkart sugundė dar ir tai, kad kaip tik tuo metu vyks „mirties dienos šventė“, apie kurią tiek daug esu girdėjęs. Iš tikrųjų visas miestas laukė to mirties parado. Gatvėse tūkstančiai žmonių, gerai, kad vienas iš žiuri narių turėjo kambarį su terasa gatvės pusėn. Laukėme parado šeštame viešbučio aukšte, žiūrėdami žemyn lyg į šulinį. Eisena, numatyta 16 val., prasidėjo tik 18 val. Ėjo ir kaukolės, ir skeletai, ir jūros gyvūnai… Bet, kai pamačiau važiuojančią didžiulę lovą, kurioje guli ir žiūri į dangų Frida Kahlo, suvokiau, kad šį kartą Meksikoje nepamatysiu nieko įspūdingesnio. Praleidau ten apie dešimt dienų, buvo daugybė susitikimų, kalbų, pusryčių, pietų, vakarienių, fotosesijų, bet Frida Kahlo, lovoje važiuojanti Meksiko gatvėmis, ir dabar stovi man prieš akis.
Lapkritis – Noviembre
Lapkričio 18-osios, sekmadienio, puslapyje nupieštas keistos kaukolės eskizas. Ką tai reiškia? Tądien kūriau Ričardo Gavelio knygos „SUN-TZU’S LIFE in the Holy City of Vilnius“ viršelio viziją. Kelis variantus išsiunčiau vertėjai Elizabeth Novickas. Po kelių dienų atsakė, kad keista kaukolė juodame danguje leidėjams tinka. Aš irgi jaučiau, kad šis variantas artimiausias knygai. Gerai, kai sutampa nuomonės.
Lapkričio 23 d. Lietuvių filmų savaitės atidarymas. Tą vakarą rodomas filmas „Sengirė“. Po to maža grupelė kviečiama iškilmingos vakarienės Rožiniame restorane. Šalia manęs sėdi Lenkijos Kultūros ministerijos atstovė. Kalba mezgasi neblogai. Priešais sėdi Lietuvos kultūros ministrė, įsitempusi, lyg nujausdama greitą priverstinį atsistatydinimą. Atvyksta filmo režisierius Mindaugas Survila. Prasideda vėlyva vakarienė.
Lapkričio 27 d. Atsibundu, žiūriu į savo laikroduko Buran ciferblatą. Kažkoks siurrealizmas, kaip Bergmano filme, byrantis laikas… Nėra dešimtos valandos, nėra vieno brūkšnelio prie vienuoliktos valandos, nėra pirmos valandos. Tie brūkšneliai slinkinėjo, slidinėjo po ciferblatą, kol pro apvalią angelę sukrito į laikrodžio „pilvą“. Laikrodukas sustojo. Kaip čia gali būti, juk tai Swiss made! Ieškau laikrodžio dokumentų – yra. Pirkta 2017–10–23 Vilniuje, „Aukso centre“. Garantija 24 mėnesiai. Nusiraminu, kaip tik skrendu į Vilnių, į knygų savaitgalį Paviljone. Atskridęs skubu į „Panoramos“ prekybos centrą. Bet „Aukso centro“ ten nebėra. Siunčia į Trakų gatvę. Surandu, tačiau ten remontas, siunčia į Vilniaus g. 25. Ateinu, laikrodukas priimamas, išrašomas kvitas…
Gruodis – Diciembre
Gruodžio 3 d. Laiškas iš Tokijo. Japonai klausia, ar gali vartoti mano pavardę, jei virš c nebūtų paukščiuko. Aš nupiešiau piešinėlį – ant c tikras paukščiukas, kitas piešinėlis – ta pati c, bet paukščiukas jau pakilęs ir nuskrenda. Taip japonams išaiškinau paukščiuko reikšmę. Tuoj atėjo kitas laiškas, kad mano pavardėje c bus su paukščiuku…
Gruodžio 17 d. 16 val. Vilniuje, Kultūros ministerijoje, šventė – Aušra Marija Sluckaitė už knygą „Spektaklių ir sapnų klavyrai“ įvertinama Bronio Savukyno premija, publicistikos premijos įteikiamos trims autoriams – Vytautei Markeliūnienei, Donatui Petrošiui ir Stasiui. Pakili nuotaika, puikūs svečiai, atvyko ir mano seserys Genutė, Apolonija. Daug sveikinimų, gėlių.
Gruodžio 19 d. einu į Vilniaus g. 25 esantį „Aukso pasaulį“ atsiimti laikroduko. Liepia susimokėti 60 eurų. Sakau, juk yra garantija. Atseit, laikrodukas buvo sudrėkęs ir sutrenktas. Nesąmonė, aš jį nešioju ir žinau, kad nieko panašaus neatsitiko. Pardavėja skambina šefui. Jaučiu, laukia arba karas, arba teks susimokėti už šventą ramybę. Pasirenku antrą variantą. Užsisegu Buraną ant dešinės rankos tartum sakydamas „laikroduk, laikroduk, kuo ilgiau sveikas būk“… Juk jam reikės suskaičiuoti visą pasaulio laiką…
