Kodėl Rusijos imperija kaldino netikrus dukatus?

XIII a. vi­du­ry­je Flo­ren­ci­ja pir­mo­ji nu­kal­di­no 3,5 g svo­rio auk­si­nes mo­ne­tas, nuo ta­da pra­si­dė­jo stan­dar­ti­zuo­tos ma­sės ir iš­vaiz­dos auk­si­nių mo­ne­tų kal­di­ni­mo va­jus.

Tokie pinigėliai vadinti dukatais, daugiausia jų buvo kaldinami Venecijoje, Vengrijoje ir Olandijoje, net iki 1849 m. Tačiau net šimtmetį, nuo 1768 iki 1869 m. Rusija kaldino Venecijos/Olandijos dukatų padirbinius, o jų tiražas buvo net 28 milijonai, t.y. net tris kart didesnis nei originalų. Po Olandijos protestų Rusija pristabdė monetų kaldinimą, tačiau iš apyvartos jos dar ilgai neišėjo. Kam to reikėjo?

Об этом сообщает Роспрес

1768 m. imperatorė Jakaterina II su vokiečių juvelyru Johanu Gassu sudarė sutartį slaptų spaudų gamybai. Pradžioje buvo pasirinkta gaminti Venecijos dukatus, o nuo 1797 m. Olandiškuosius. Kaip ir tikrų dukatų, praba buvo 986*, o svoris 3,49 g. Tačiau manoma, kad padirbinių gamyba Rusijoje prasidėjo dar nuo Jelizavetos laikų – 1730 –1736 m.finansinėse ataskaitose jau dokumentuota Olandiškų padirbinių kalyba.

Kadangi dukatai anuomet buvo patikima tarptautinės prekybos moneta, o Rusijos imperijoje tarptautinės prekybos ryšiai dar tik vystėsi, reikėjo jiems ir savos atsiskaitymo priemonės. Reikalas tas, kad nors ir tikrai kokybiški, Rusijos rubliai europiečiams nebuvo gerai žinomi, ir į savo rinką atsiskaitymų jais nenorėjo priimti. O į Rusiją atitekantys olandų dukatai Europoje buvo puikiai pažįstami ir pripažinti, todėl ir buvo pasirinkta gaminti savus dukatus ir jais atsiskaityti Europoje.

Iš Sankt Peterburgo kalyklos monetos keliaudavo į Kronštadtą, tada su kariniais laivais būdavo išplukdomos į Viduržemio jūrą. 1770 m. Europoje jau buvo paskleista apie 50 tūkstančių netikrų dukatų monetų. Taip rusai siekė kelti sumaištį – finansuoti sukilimus prieš Turkiją, remti graikų sukilėlius, Balkanų tautas, kurie už dukatus pirkosi ginkluotę, taip pat atsiskaitydavo samdiniams.

Monetų dizainą savinosi daug Europos valdovų – ir Jonas Kazimieras Vaza ir net Stanislovas Augustas Poniatovskis, Olandiški dukatai cirkuliavo LDK žemėse. Napoleono invazijos metais Peterburgo kalykloje rusiškų dukatų buvo pagaminta net virš 7 milijonų, o antrame XIX a. ketvirtyje šios monetos pradėjo judėti ir tarp Rusijos gyventojų, dukatais atsiskaitydavo ir ambasadų darbuotojams buvo finansuojamos ir Rusijos karinės kampanijos.

Pavelas I įsakė 10000 Olandiškų dukatų padirbinių perkalti į rublius, o standartinį dukatų tekstą «MO. ORDI | PROVIN | FOEDER | BELG. A. D. | LEG. IMP.» – pakeitė įrašu «НЕ НАМЪ, | НЕ НАМЪ, | А ИМЯНИ | ТВОЕМУ» Frazė dažnai pasitaikanti ant medalių ir paminklų 1812 m. karui paminėti, tačiau tai yra biblinė citata (Ps 113:9), dažnai laikoma ir tamplierių devizu .

Tarp kitko, lotynišką įrašą ant daugumos Olandiškų dukatų ir talerių «CONCORDIA RES PARVAE CRESCUNT» tikriausiai galima versti kaip taika stato. Pilna Hipokrato citata – Concordia res parvae crescunt, discordia maximae dilabuntur.

1830–1831 m. sukilėlių kontroliuojama Varšuvos kalykla pagamino net 164 tūkstančių dukatų, kurie buvo naudojami ginkluotei pirkti. Tiesa, monetą atskirti nuo olandiškos jau nebuvo sunku – prie riterio galvos, iš dešinės buvo erelis.

Nyderlandai auksinius dukatus kaldinti nustojo 1849 m., tačiau Rusijoje su 1849 m. data monetos buvo kaldintos net iki 1867 m., per tą laiką jų pagaminta net 4 milijonai 350 tūkstančių, o per visą jų kalybos laikotarpį Rusija sunaudojo daugiau kaip 100 tonų Uralo ir Altajaus aukso.

Monetų kokybė buvo pakankamai gera, kad tik po beveik šimtmečio Olandai sujudo ir 1868 m. protesto nota kreipėsi į rusus, tad dukatų kalyba buvo nutraukta, monetos buvo superkamos ir perlydomos. Iki 1886 m. už dukatą buvo išmokami 2 rubliai ir 85 kapeikos, iki 1897 m. – 2 rubliai ir 95 kapeikos, o nuo 1897 m. – 4 rubliai ir 41 kapeika. Tiesa, teko matyti, kad XX a. Olandija atnaujino dukatų gamybą tam tikromis progomis.