Signataro Justino Staugaičio giminės Ameriką išvydo prie Laptevų
18.02.2020 11:36Tačiau neskubėjo. Panevėžio pakraštyje gyvenanti šeima turi ir daugiau kuo didžiuotis: pirmiausia, suprantama, vaikais ir anūkais, tada profesiniais pasiekimais ir nepaprastai išpuoselėtu sodu. Buvo pats gegužės įsibėgėjimas, ir žvilgsnį iš karto patraukė žiedais apsipylusi obelų gyvatvorė. Tokio stebuklo dar nebuvau regėjęs. „Dvylika metų užtruko ją suformuoti“, – sakė Darius ir Elena.
Об этом сообщает Роспрес
Derybininkas, diplomatas Justinas Staugaitis lankėsi Vakarų šalyse Lietuvos pripažinimo ir kitais klausimais, o Bažnyčios reikalais keliavo į susitikimus Vatikane.
Koloninės obelys, gausybė prižiūrėtų medelių ir krūmelių, kurių pavadinimus girdžiu pirmą kartą, pasisėję pūpso virš neįtikimai minkštos vejos – gydytojas traumatologas pasistengė, kad jo sodyboje nebūtų jokių traumų. Sugužame į namus, ir tada prasideda didysis pasakojimas.
Vykdė mirusios motinos valią
Vasario 16-osios akto signataro, Telšių vyskupo J. Staugaičio prosenelis Meškus šiapus Šešupės iš Rytprūsių atsikėlė vokiečiams plečiantis į rytus ir pradėjus persekioti katalikus.
Būsimas signataras Justinas buvo vyriausias Mykolo ir Marijonos Staugaičių sūnus. Šeimoje dar augo Vincas, Antanas, Petronėlė ir Agota. Atgulusi į mirties patalą mama prisakė vyresnėliui rūpintis mažaisiais. Justinas paliepimą nuolankiai vykdė: anksti apsisprendė nekurti savo šeimos, rinktis kunigystę.
J. Staugaitis baigė Seinų kunigų seminariją, 1890 metais gavo šventimus. Jaunuolis aktyviai įsitraukė į visuomeninį krašto gyvenimą. Signataras buvo Steigiamojo Seimo narys, Seimo pirmininkas. Kartais pavaduodavo prezidentą, laikinai tapdamas aukščiausiu valstybės asmeniu.
Derybininkas, diplomatas J. Staugaitis lankėsi Vakarų šalyse Lietuvos pripažinimo ir kitais klausimais, o Bažnyčios reikalais keliavo į susitikimus Vatikane su popiežiumi. 1926 metais buvo paskirtas Telšių vyskupu, įkūrė kunigų seminariją. Mirė 1943 metais, palaidotas Telšių katedros kriptoje.
Knygos istorija, trukusi visą okupacijos laiką
J. Staugaitis paliko nemažai spaudos veikalų. 1934–1935 metais, jau būdamas Telšių vyskupijos vadovu, J. Gintauto slapyvardžiu parašė trijų dalių romaną „Tiesiu keliu“ (naujausias leidimas 2018 metais). Kūrė jį lyg atsaką Vincui Mykolaičiui-Putinui, sulaužiusiam kunigystės įžadus, o „Altorių šešėly“ sukūrusiam ironišką J. Staugaičio paveikslą.
Lietuvių katalikų mokslo akademija drauge su vyskupo giminaičiais išleido J. Staugaičio knygą „Mano atsiminimai“ apie XX amžiaus pradžios įvykius Lietuvoje. Tie giminaičiai – „Lietuvos žinių“ pašnekovai Darius ir Elena.
Apie senelio brolio rašytinius veikalus D. Staugaitis buvo girdėjęs iš savo mamos. Prieš karą mašinraštis plito per asmenines pažintis, nuorašais. Kalbėta, kad vyskupo atsiminimus priglaudęs kažkas iš giminių. 1984 metais per pirmąjį Staugaičių suvažiavimą vienas dėdžių prisipažino juos turėjęs, tačiau praradęs per represijas į Sibirą.
Kai D. Staugaitis tapo mediku, tarp pacientų pasitaikydavo vyresnio amžiaus kunigų. Kalbinęs juos, klausinėjęs apie vyskupo knygą. Vieni mielai leidosi į prisiminimus, gydytojo pavardė jiems įkvėpdavo pasitikėjimo. Kiti teigė nieko nežiną, bijojo liestis prie šios temos.
Vienas susitikimas suteikė vilties. Kunigas iš Biržų papasakojo turįs J. Staugaičio knygą, prižadėjo atiduoti. Tačiau po kelių mėnesių nuvažiavęs į Biržus giminaitis sužinojo kunigą išėjus į amžinatilsį. „Vėl visi galai dingo“, – pasakojo D. Staugaitis.
Vis dėlto rankų nenuleido. Vienas dvasininkas galiausiai atnešė trečią ir ketvirtą mašinraščio dalį. Trūko veikalo pradžios.
Laikas greitai bėgo. Prasidėjus Sąjūdžiui pašnekovo brolis Romualdas Staugaitis per „Lietuvos aidą“ išplatino paklausimą apie vyskupo atsiminimų knygą. Atsišaukė kaunietė vienuolė Angelė Klietkutė. Gerai išsiklausinėjusi, ar tikrai į ją kreipiasi signataro giminaičiai, atidavė mašinraštį. Taip po septynių dešimtmečių „Mano atsiminimai“ virto solidžia knyga.
Mašinraštyje buvo gausu korektūros klaidų, iškraipytų pavardžių. Lietuvių katalikų mokslo akademijos redaktorei dr. Reginai Laukaitytei teko nelengva užduotis jas ištaisyti.
Daugiau nebuvo ko bijoti
Anot gydytojo Dariaus, apie signatarą J. Staugaitį sovietmečiu giminėje buvo kalbama gana drąsiai, nesidairant į šalis. „Jokių paslapčių neturėjome, nes beveik visi paragavome tremties – daugiau nebuvo ko bijoti. Per susitikimus kalba dažnai nukrypdavo į praeitį, ne vieną užplūsdavo prisiminimai“, – teigė garsios šeimos palikuonis.
Jakutijoje 1957 metais. Prie mokyklos Darius (antras iš kairės) su slidininko uniforma.
Beveik visa J. Staugaičių giminė, išskyrus senelį Vincą ir jo brolį Marijampolės burmistrą Antaną Staugaitį, atsidūrė tremtyje. Darių su broliais ir mama Emilija sovietai išvežė 1941-ųjų birželį, kitus – jau po karo.
Dariaus senelis, signataro brolis Vincas buvo baigęs miškininkystę Varšuvoje. Darbavosi jam likusiame tėvų ūkyje. Anūkas teigė jo neprisimenąs. Nieko nuostabaus – kai juos areštavo, jam tebuvo metukai. O kai grįžo į Lietuvą, V. Staugaitis jau buvo miręs.
Keliavo užsidirbti į Taliną
Tremtyje Titaruose 1953 metais. Mama Emilija (sėdi) su sūnumis Dariumi, Romu, Vitaliu ir marčia Aldona.
Visi Vinco sūnūs – Česlovas, Saveras, Celestinas – atsidūrė Krasnojarsko krašte. Tik Justinui, D. Staugaičio tėvui, kliuvo kitokia lemtis. Jis gimė 1902 metais, labai anksti paliko šeimą. Dariaus žmona Elena spėjo, kad sūnus nepritarė naujai tėvo santuokai (Vincas per gyvenimą vedė tris kartus). Kaune baigęs buhalterių kursus, gyveno savarankiškai, dirbo valdiškose įstaigose.
J. Staugaičio žmona Emilija, Dariaus mama, gimė Aknystoje (dabar Latvija) daugiavaikėje bežemių valstiečių Jokūbo ir Onos Baškių šeimoje. Dauguma šeimos narių išvažiavo uždarbiauti į Taliną. Emilija dirbo Tilmansų tekstilės fabrike.
Justinas Staugaitis (viduryje) - Giedraičių valsčiaus sekretorius (1936).
Po bolševikų perversmo fabrikas išsikėlė į pietinę Rusiją, Novorosijską. Dariaus mama irgi ten atsidūrė. Vis dėlto raudonieji pasiekė ir tą miestą, ne rusų tautybės žmones suvarė į koncentracijos stovyklą. E. Baškytė į tėvynę grįžo 1921 metais, kai po Bresto taikos imta keistis belaisviais.
Tėvas tuo metu dirbo Lietuvos saugume Šiauliuose. Čia Justinas ir susipažino su Emilija. Pora susituokė 1922 metais, gyveno Kaune, Kaišiadoryse, Giedraičiuose, Alovėje. Susilaukė trijų sūnų – Romualdo (g. 1924), Vitalio (g. 1929), kuris iki šiol gyvena Kaune, ir Dariaus (g. 1939).
Sustabdė du uniformuotieji
Kai 1939 metais Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, trijų sūnų tėvas gyvai atsiliepė į visuotinį kvietimą sulietuvinti atgautą kraštą. Patriotinių jausmų genamas Justinas su šeima apsigyveno Eišiškėse. Pradėjo dirbti kooperatyvo vyriausiuoju buhalteriu.
Kad grįžo visi, didžiausias mamos Emilijos nuopelnas – du kartus tremtinės dalią patyrusios moters išmintis ir nuolatinis darbas padėjo vaikams išlikti ir grįžti, iš kur negrįžtama.
Daugelis vėlesnių įvykių, susijusių su J. Staugaičiu, grįsti tik prielaidomis. 1940 metais, tuoj po Baltijos šalių aneksijos, vyko pirmieji rinkimai į vadinamąjį Liaudies Seimą. Dariaus tėvas dirbo balsų skaičiavimo komisijoje. Pamatęs, kaip nešami tušti balsavimo biuleteniai, atsisakė pasirašyti rinkimų protokolą. „Tai ne rinkimai, o farsas“, – tėvo žodžius perteikė sūnus.
Vyskupai Teofilius Matulionis (kairėje) ir Justinas Staugaitis.
Tokio akibrokšto sovietai signataro sūnėnui neatleido. 1941 metų birželio 14 dieną J. Staugaitis su kooperatyvo pirmininku buvo komandiruojamas į Vilnių, anksti ryte išėjo iš namų. „Daugiau apie jį nieko nežinoma. Ar ta komandiruotė buvo, ar nebuvo. Ar „iškomandiravo“ visiems laikams“, – kalbėjo sūnus. Kitų šeimos narių sovietai atvažiavo suimti po kelių valandų.
Vėliau, jau tremtyje, Staugaičius pasiekė žinia, esą tėvas ir kooperatyvo pirmininkas buvę sušaudyti, jų kūnai rasti žvyrduobėje prie Valkininkų. Tiksli vieta nežinoma. Tokią versiją papasakojo Dariaus mamos sesuo, kuri gulėjo Kauno klinikose su pirmininko žmona. Ši nebuvo represuota, todėl iškasusi velionio kūną ir palaidojusi.
Broliai Staugaičiai (iš kairės): Česlovas, Saveras, Celestinas ir jų pusbrolis Juozas Juodaitis.
„Tačiau ar ta versija tikra, nežinome. Brolis Romualdas bėgiojo po Eišiškes, tikėdamasis kur nors rasti tėvą. Vaistininkė tvirtino mačiusi, kaip išėjusį iš namų jį sustabdė du uniformuotieji...“ – išlaikė reikšmingą pauzę D. Staugaitis.
Birželio 17 dieną mama su vyresniais sūnumis ir Dariuku ant rankų atsidūrė Naujojoje Vilniuje. Čia jiems prasidėjo ilga, 18 metų trukusi kelionė... atgal.
Ten, iš kur negrįžtama
Po 18-os metų tremties prie Laptevų jūros į tėvynę grįžo visi vyskupo J. Staugaičio giminaičiai: mama Emilija, jos sūnūs Darius, Vitalis ir Romualdas su žmona bei dviem vaikais. Už tai D. Staugaitis teigė visada busiąs dėkingas savo mamai.
Atgimimo laikotarpio ekspedicija į tremties vietas. Rąstą kryžiui atplukdė Lena iš taigos.
1941 metų vasarą mamą Emiliją su trimis sūnumis išvežė į Altajaus kraštą, apgyvendino tarybiniame ūkyje netoli Bijsko. Romualdui buvo aštuoniolika, Vitaliui – trylika, mažajam Dariui – vos dveji. Kitų metų liepą, kai jau kiek prasigyveno, pasklido gandas, esą lietuvius veš į Ameriką.
„Mes tai ką – vaikai, bet tuo patikėjo net lietuvių inteligentai, profesoriai, rektoriai. Pasimovė ant kabliuko ir mielai leidosi vežami „į Ameriką“, – prisiminė D. Staugaitis.
Sunkvežimiais, traukiniais gabenami tremtiniai Ust Kute pasiekė Lenos upę, ten buvo susodinti į baržas. Keliaujant tolyn į šiaurę, kaskart vienus kitus išlaipindavo. Tada jau niekas nepuoselėjo vilties atsidurti Amerikoje.
Rugpjūčio pabaigoje Staugaičiai su 500 lietuvių atsidūrė prie Laptevų jūros, Trofimovsko saloje. Aplink plytėjo tundra, nebuvo jokių pastatų, jokių medžių. „Atvežė lentų, plytų, išvertė ant žemės – „ustraivaites“. Po savaitės pradėjo snigti“, – pasakojo signataro giminaitis.
Pirma žiema lietuviams buvo baisi, trečdalis mirė nuo bado, šalčio, ligų. Tremtiniams labai pagelbėjo žydas gydytojas Lozorius Samodurovas. „Pamatęs visas baisybes, vietinei valdžiai davė velnių: „Žmonės čia atvežti dirbti, o ne mirti!“ Apie tai prisiminimuose rašė ir Dalia Grinkevičiūtė. Sandėliuose maisto buvo, tik jo žmonėms nedavė. Nestigo ir prižvejotų žuvų, bet ir jų neleido liesti, už tai grėsė net dešimt metų kalėjimo“, – pasakojo Darius.
Hitleris po samanomis
Pirmasis Dariaus vaikystės prisiminimas susijęs su vadinamąja Pergalės diena ir tąsyk Trofimovske siautusia pūga. Pergalės proga surengtame mitinge buvo dažnai rėkiamas Hitlerio vardas. „Mačiau aptirpusią samanų krūvą, ir vaikiška sąmonė suveikė taip, kad atrodė, jog po ta krūva Hitleris ir guli“, – šypsodamas prisiminė D. Staugaitis.
Medikas Darius Staugaitis teigė, jog Panevėžyje niekas vyskupo Justino Staugaičio nežinojo, tad pašnekovo nepersekiojo, negretino su garsiuoju giminaičiu.
Pagrindinis tremtinių užsiėmimas buvo žvejyba. Po truputį žmonės prisitaikė, pramoko gyventi. Iš medžių, per ledonešį upės suneštų į salas, statėsi namus, iškilo ir pagrindinė mokykla. Vėliau atsirado net kiaulių ferma, jai vadovavo Dariaus mama. Vyresni broliai ilgam išplaukdavo į žvejybą.
„Ten, salose, užaugau nematęs kitokio gyvenimo, man viskas buvo gerai. Prisitaikiau prie gamtos sąlygų, nors nuolat buvau su „vatufke“ ir snargliu po nosimi“, – vaizdžiai pasakojo gydytojas D. Staugaitis.
Baisiausiais vaikystės prisiminimas
Kur kas šiurpesnis prisiminimas Darių lydėjo nuo dešimties metų. Vieną žiemos dieną mama jį pasiuntusi duonos. Kai berniukas išėjo iš parduotuvės, prasidėjo baisi pūga, pasaulis visiškai išnyko. Gerai vietovėje orientavęsis lietuviukas tąkart pasiklydo, suprato esąs laukuose, išėjęs iš gyvenvietės. Greitai užklupo vakaras, temo.
„Ir rėkiau, ir verkiau, net haliucinacijos prasidėjo. Regėjau, ko niekada anksčiau nesu matęs, tarkim, apšviestus daugiaaukščius pastatus. Pribėgi – nieko nėra. Paskui apsiraminau ir pradėjau mąstyti, ką daryti“, – sunkų patyrimą prisiminė D. Staugaitis.
Radęs bato aulą, kyšantį iš po sniego, suprato, kuria kryptimi eiti. Po kurio laiko aptiko ežerą, tada jau suvokė, kur esąs. Iš to ežero gabendavę vandenį, todėl ėmęs ieškoti eketės vietos. Rado. Vežamas vanduo laistosi iš medinių statinių, ant žemės iškart susidaro ledas. Nuo jo šiaurės vėjas tuoj pat nupusto sniegą. Šitaip berniukas pasiekęs mokyklą. Naktį per pūgą net šešias valandas klaidžiojęs Darius tik dėl Dievo palaimos ištrūko iš ledinių mirties nagų.
Susitikimas tėvynėje nesujaudino
1951 metais Staugaičiai persikėlė į Titarų salą, esančią kiek piečiau Trofimovsko. 1954–aisiais po Stalino mirties išvažiavo į pietinę Jakutiją. Ten gyvenimo sąlygos jau buvo visai pakenčiamos: atsirado ir paršiukų, ir daržovių. 1958 metais tremtinių šeima buvo reabilituota, tačiau nuspręsta neskubėti, palaukti, kol Darius baigs vidurinę mokyklą. Tad į Lietuvą grįžo po metų, 1959-aisiais, per šv. Oną.
Signataro brolio anūkas gydytojas Darius Staugaitis su žmona ekonomiste Elena leidosi į prisiminimus.
Grįžo visi. Už tai Darius visada bus dėkingas savo mamai Emilijai. Du kartus tremtinės dalią patyrusios moters pasiaukojimas, išmintis ir nuolatinis darbas, per parą pailsint tik 4–5 valandas, padėjo vaikams išlikti. Ir grįžti, iš kur beveik negrįžtama.
„Mama ir brolis, išvydę stotyje pasitinkančius giminaičius, apsiverkė. Manęs susitikimas nesujaudino, viskas buvo svetima – nematyti žmonės, Kauno stotis. Po 18 metų tremties grįžau jau devyniolikos, sunkiai kalbėjau lietuviškai“, – prisiminė pašnekovas.
Kirilica kaip linksmas pokštas
Lietuvoje šeima pradėjo naują „kelionę per kopas“. Darius jautėsi nereikalingas, lyg būtų atsidūręs svetimame krašte. Mėgino stoti į Kauno politechnikos institutą, laikyti egzaminą rusų kalba. Komisija, pamačiusi rusišką brandos atestatą, pasakė: „Vaikine, dink ir nesirodyk! Čia priimami tik ypatingo švarumo žmonės.“
Lietuvos žemės ūkio akademijoje dauguma jaunuolių, kaip ir jis, buvo grįžę iš tremties. „Egzaminus išlaikiau, bet kažkoks veikėjas atėjo ir pasakė: „Ką, mes čia banditų grupę renkam?!“ Visus išvaikė“, – sunkius žingsnius mėginant įsitvirtinti vardijo D. Staugaitis.
Pabandžius vienur kitur, galiausiai D. Staugaičiui pavyko įstoti į Kapsuko (dabar – Marijampolė) žemės ūkio technikumą. Gavo ir kambarį bendrabutyje. Dabar kaip linksmą pokštą Darius prisimena, kad paskaitas kurį laiką konspektavęs kirilica rašydamas lietuviškus žodžius. Kapsuke Darius sutiko savo būsimą žmoną Eleną. Susituokė tik po aštuonerių metų. Prieš tai D. Staugaitis buvo paimtas į karinę tarnybą.
Neįprastu keliu – į mediciną
Kariuomenėje vieną dieną viršila pasakė lietuviui, kad šis turėsiąs vadovauti medicinos punktui. „Tu ten kažką „apie gyvulius“ esi baigęs, susitvarkysi. Daugiau nėra kam“, – įsakmiai kalbėjo viršila. D. Staugaitis dvejojo, bet buvo nutrauktas: „Įsakymai armijoje ne aptarinėjami, o vykdomi!“
Mėnesį pasimokęs specialiuose sanitarų kursuose ligoninėje, lietuvis pradėjo eiti naujas pareigas. „Jau kaip ėmiausi to medpunkto – tai kol į pensiją išėjau“, – juokėsi Darius. Betarnaujant jį ėmė lankyti mintis apie medicinos studijas. Atsisiuntė vadovėlių ir pradėjo mokytis. Tais laikais reikalauto darbo stažo jam pakako, susikaupė per tarnybą.
Grįžęs sėkmingai išlaikė egzaminus į Kauno medicinos institutą, nors konkurencija rusų kalbos grupėje buvo dvigubai didesnė. Tuoj po mandatinės komisijos buvo perkeltas į lietuvių grupę. Baigęs institutą 1971 metais gavo paskyrimą dirbti Panevėžyje.
Darius ir Elena susilaukė dukters Žibutės (ji gimė Kaune 1968-aisiais) ir sūnaus Valdo, kuris į šį pasaulį atėjo 1972 metais Panevėžyje. Žibutės sūnus moksleivis Augustas Gaivenis žaidžia krepšinį.
Likimo keliai
Vyriausias Dariaus brolis Romualdas Kaune baigė vidurinę vakarinę mokyklą, paskui – Maisto pramonės technikumą. Dar tremtyje vedė lietuvę Aldoną Lelešytę, pora susilaukė dukters Reginos ir sūnaus Vyto. Romualdo jau nebėra, jo žmona šiuo metu gyvena Jurbarke. Vidurinis brolis Vitalis įstojo į Kauno politechnikumą, dirbo Felikso Dzeržinskio staklių gamyklos konstravimo biure. Gyvena Kaune.
Kai Staugaičiai grįžo iš tremties, Marijampolės burmistras Antanas Staugaitis jau buvo miręs, o jo sūnūs Vytautas ir Antanas gyveno Vakaruose, Lietuvoje liko tik dukra Gražina. Su broliais jokių saitų tada nebuvo, o ir negalėjo būti.
Signataro J. Staugaičio seserį Agotą Staugaitytę-Tulauskienę grįžęs į Lietuvą Darius matė tik kartą. Ji gyveno Kaune, Panemunėje. „Susitikimas buvo nejaukus, matyt, moteris prie sovietų patyrė visokių baimių ir išgyvenimų, nelabai norėjo bendrauti“, – prisiminė D. Staugaitis.
Kita signataro sesuo Petronėlė Juodaitienė taip pat jau buvo mirusi, palaidota Telšiuose. Jos sūnus, signataro sūnėnas kanauninkas Justinas Juodaitis 1949-aisiais buvo nuteistas 25 metus kalėti Mordovijos lageryje Dubravlage.
Garsi pavardė sunkino gyvenimą
„Kas grįžo iš tremties, nė vienas nepuolė ieškoti šaknų. Patiems reikėjo kaip nors jas įleisti, įsitvirtinti“, – sakė D. Staugaitis. Tik vėliau, kai žmonės atsigavo po sukrėtimų, prasidėjo giminės susitikimai, imta ieškoti saitų, dalytasi pasakojimais, prisiminimais.
Vienas atokesnis Dariaus giminaitis gydytojas otolaringologas Vytautas Staugaitis skundėsi turėjęs bėgti iš Kapsuko, Suvalkijos, vyskupo J. Staugaičio krašto. Jam vis kas nors prikišdavo garsią giminystę. Persekiojamas dėl jos prisiglaudė Druskininkuose.
„Kai pirmą sykį susitikome, – pas jį ėjau kaip pacientas – visai negalėjome pasišnekėti. Man tada giminystė nelabai rūpėjo, o jis tos temos privengė. Tik vėliau, per Staugaičių giminės suvažiavimą, prisipažino, kaip norėjęs tada su manimi pabendrauti“, – pasakojo Darius.
Jis pats Suvalkiją turėjo palikti dėl darbo, ir šį gyvenimo posūkį vadina gana sėkmingu. „Panevėžyje niekas J. Staugaičio nežinojo, manęs nepersekiojo, negretino su garsiuoju vyskupu“, – teigė pašnekovas. Tačiau pradėjęs verstis gydytojo praktika iš vyresnių pacientų, ypač iš gyvenusių apie Telšius, išgirsdavo: „Jūsų giminaitis vyskupas mano sielą gydė, o jūs gydote mano kūną.“
