Sovietų karių žiaurumas Vokietijoje: tyčiojosi, prievartavo, kankino ir žudė moteris

„Va­ka­ruo­se gy­ve­nan­tys žmo­nės tie­siog ne­sup­ran­ta, kas vy­ko Eu­ro­po­je po to, kai per An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą nuo 1943 me­tų są­jun­gi­nin­kai pra­dė­jo stum­ti vo­kie­čius at­gal“, – sa­vo tink­la­raš­ty­je par­ašė vo­kie­čių au­to­rius, ty­ri­nė­jan­tis tą lai­ko­tar­pį, Ein­sa­me­ris Krie­ge­ris. Jis pa­tei­kė vie­šai skelb­tą me­džia­gą, pri­min­da­mas liu­di­ji­mus, ku­riuo­se pa­sa­ko­ja­ma apie so­vie­tų ka­rių žiau­ru­mus su mo­te­ri­mis ir mer­gai­tė­mis: pa­ty­čias, kan­ki­ni­mus, prie­var­ta­vi­mus ir žu­dy­mus užim­to­je Vo­kie­ti­jos te­ri­to­ri­jo­je.

Įvadinėje Einsamerio Kriegerio publikacijos dalyje teigiama, kad visus rusų žodžius apie istoriją reikia suprasti priešingai. Tačiau mažai kas iš civilizuoto pasaulio mąstančiųjų gali savarankiškai pateikti faktus, kurie tapo žinomi, nepaisant daugelio metų raudonos propagandos bakchanalijų.

Об этом сообщает Роспрес

„Pirmas iš pateiktų dokumentų (ačiū GermanCross.com už originalią medžiagą) yra apie 1945 metų sausio 16–18 dienų įvykius Neustettino (vok.), tai yra Ščecineko mieste, užgrobtame Pirmosios Žukovo armijos, – rašoma. – Parodymus davė Leonora Geier, gimusi 1925 metais Brazilijoje, prieš grįždama į šalį, iš kurios kilusi. Liudytojai: Bernhardas Wassmannas, Reineris Halhammeris, Manfredas Haeris, Kyrillas Wratilavo. Dokumentas buvo publikuotas „Deutschland Journal“ 1965 metų balandžio 23, pakartotinai „Der Freiwillige“ 1995-ųjų birželį.“

Kai užėjo rusų kariai. / Einsamerio Kriegerio archyvo nuotraukos

LŽ pateikia tuos kiek sutrumpintus liudytojų pasakojimus.

Turėjo stebėti, kaip prievartauja ir žudo kitas moteris

„1945 metų vasario 16 dieną rusų divizija užėjo į Neustettino RAD stovyklą. Gerai vokiškai kalbėjęs komisaras pranešė, kad stovykla paleidžiama ir mes nedelsiant pervedami į jungtinę stovyklą. Kadangi aš buvau iš Brazilijos, draugiškos sąjungininkams, jis patikėjo man vadovauti transporte, vykusiame į Neustettiną, regis, į liejyklos gamyklą. Mūsų buvo apie 500 merginų.

Komisaras su mumis buvo labai mandagus, apgyvendino buvusiame užsieniečių barake. Tačiau 11 merginų neužteko vietos, tad aš nuėjau apie tai pranešti. Jis atsakė, kad galiausiai tai yra laikinas apgyvendinimas ir pasiūlė man, jei ten ankšta, eiti į sekretoriatą. Sutikau. Jis iškart mane įspėjo, kad vengčiau bet kokio kontakto su kitais asmenimis, kaip nusikalstamo karo dalyviais. Mano bandymas prieštarauti buvo nutrauktas grasinimu sušaudyti.

Kažkas atnešė pjūklą ir likusioms merginoms juo pjovė krūtis, o peiliu draskė lytinius organus. Po kurio laiko visos grindys buvo užpiltos krauju. Rusus apėmė kruvinas pasiutimas.

Staiga išgirdau garsius riksmus, du raudonarmiečiai penkias merginas suginė į patalpas. Komisaras liepė joms nusirengti. Kai jos iš gėdos atsisakė tai padaryti, jis liepė, jog aš jas nurengčiau ir kad visos sektume paskui jį. Mes perėjome per kiemą iki buvusios gamyklos virtuvės, kuri buvo tuščia, išskyrus keletą stalų prie langų. Merginos drebėjo nuo siaubingo šalčio.

Didelėje plytelėmis išklijuotoje patalpoje mūsų laukė keletas rusų, kurie turbūt laidė įžeidžiamas replikas, sprendžiant pagal tai, kad visą laiką juokėsi. Komisaras man pasakė, kad žiūrėčiau ir mokyčiausi, kaip ponus paversti į apgailėtinas liekanas. Užėjo du iki pusės apsinuoginę lenkai, juos pamačius merginos pradėjo šaukti. Jie greitai pačiupo vieną ir metė nugara ant stalo krašto taip, kad sąnariai sugirgždėjo. Aš beveik nualpau, pamačiusi, kaip vienas iš jų, išsitraukęs peilį, visų akyse nupjovė jai dešinę krūtį. Kiek palaukęs nupjovė ir kairę. Niekada negirdėjau, kad kas nors taip neviltingai rėktų, kaip ta mergina. Po to jis keletą kartų peiliu dūrė į jos lytinius organus, sukeldamas džiaugsmingus rusų šūksnius.

Antra auka prašė pasigailėti, bet ji buvo kankinama net ilgiau, matyt, todėl, kad buvo simpatiškos išvaizdos. Kitos šaukė mamas ir meldė greitos mirties, bet jų laukė toks pats likimas. Tarp jų buvo beveik vaikas su vos pradėjusiomis vystytis krūtimis. Jie tiesiog rovė jai mėsą nuo kaulų, kol pradėjo pradėjo boluoti griaučiai.

Vienos merginos kūną jie perskrodė išilgai ir į vidų pripylė mašininės alyvos, kurią bandė padegti.

Kažkas atnešė pjūklą ir likusioms merginoms juo pjovė krūtis, o peiliu draskė lytinius organus. Po kurio laiko visos grindys buvo užpiltos krauju. Rusus apėmė kruvinas pasiutimas.

Jie atvesdavo vis naujas aukas. Tuos košmariškus veiksmus stebėjau kaip pro raudoną rūką. Vėl ir vėl girdėjau siaubingus riksmus, kurie lydėjo pjaunamas krūtis ir garsias aimanas, plėšiant lytinius organus.

Kai mano keliai sulinko, mane pasodino ant kėdės. Komisaras stebėjo, ar aš žiūriu, kas daroma, o kai mane pradėdavo pykinti, kankinimus pristabdydavo.

Tuo metu gražiausias merginas atrinkdavo kankinimams, kitas uždaužydavo basliais. Oras prisipildė priešmirtinių moteriškų riksmų. Tačiau, lyginant su kankinimais, uždaužymas iki mirties atrodė beveik humaniškas. Žudynes kartais pertraukdavo tam, kad nuo grindų nuvalytų kraują ir surinktų kūnus.

Tą patį vakarą mane apėmė nervinė karštligė. Iki to momento, kai atėjau į lauko ligoninę, nieko neatsimenu.

Vokiečių pajėgos laikinai buvo išlaisvinę rusų užimtą vietovę, kurioje mus laikė. Kaip sužinojau vėliau, per tris rusų okupacijos dienas buvo nužudyti du tūkstančiai merginų iš RAD, BDM ir kitų artimiausių stovyklų.“

Kai užėjo rusų kariai. / Einsamerio Kriegerio archyvo nuotraukos

Grįžę vokiečių kariai buvo siaubingai sukrėsti

Gerokai vėliau vienas iš tame rajone buvęs karo veiksmų dalyvių davė parodymus, kurie kartu su Leonoros Geier liudijimu buvo išleisti 1995 metais.

„Perskaičiau ponios Leonoros Geier parodymus. Liudijimai apie jos matytus ir aprašytus žvėriškumus 100 proc. teisingi. Tai tipiškas fantazijos ir sovietų propagandos šūkių atspindys. Žvėriškumas buvo taktinis būdas priversti gyventojus vokiečius bėgti iš rytinių regionų, ir greičiau tai buvo taisyklė, negu išimtis visame jų kelyje iki Oderio.

Štai ką aš mačiau.

Buvau pancergrenadierius, apmokytas naujausiame tų dienų vokiškame tanke „Pantera“. Išgyvenusius ekipažo narius surinko į rezervą Kotbuse, kuriame buvo pasiruošta tolimesniems veiksmams. 1945 metų sausio viduryje mus pervedė į Frankfurtą prie Oderio, apsistojome mokyklos pastate. Vieną rytą mums išdavė pėstininkų ginklus.

Kitą dieną įsakė vykti Neustettino maršrutu. Pirmus 95 kilometrus važiavome sunkvežimiais, po to forsuotu ėjimu kasdien įveikdavome po 140 kilometrų per dieną. Turėjome pasiekti mums paruoštas tankų grupes miške į Vakarus nuo Neustettino. Po dviejų dienų ir naktų prieš pat aušrą apie 10 ekipažų įžengė į mišką. Pusiaudieniui visi, tai yra apie 20 tankų, buvo parengti judėti. Mums buvo įsakyta atstatyti fronto liniją ir susigrąžinti rusų užgrobtus miestus bei kaimus.

Mano trijų tankų būrys atakavo priemiestį, kuriame buvo geležinkelio stotis su atviru kiemu. Kai sunaikinome keletą priešo pabūklų, rusai pradėjo pasiduoti. Jų vis daugiau ir daugiau išeidavo iš namų. Visus surinkome į didelį kiemą. Tada nutiko netikėtas dalykas.

Keletas mūsų moterų pribėgo prie rusų ir pradėjo juos badyti virtuviniais peiliais ir šakutėmis. Mes buvome atsakingi už belaisvių apsaugą, ir aš negalėjau to leisti. Tačiau niekas nesiliovė, kol nepaleidau iš automato serijos į orą . Moterys atsitraukė ir pradėjo siųsti mums prakeiksmus. Jos prašė mus eiti į namus ir pažiūrėti, ką padarė rusai.

Užėję į vidų mes buvome priblokšti. Niekada nemačiau nieko siaubingesnio. Daugelyje kambarių gulėjo apnuogintų moterų kūnai. Ant jų pilvų buvo išpjaustytos svastikos, kai kurių – išplėšti vidaus organai, nupjautos krūtys, veidai sumušti į vientisą masę.

Sudarkyti kūnai buvo pririšti prie baldų už rankų ir kojų. Iš vienos moters tarpukojo styrojo šluota, iš kitos moters – šepetys. Man, tuo metu jaunam 24 metų vaikinui, tai buvo sukrečiantis reginys ir esantis už suvokimo ribų.

Moterys mums papasakojo apie tuos įvykius. Motinos buvo privestos žiūrėti, kai jų dukras, dar vaikus ir paaugles, kiekvieną prievartavo po 20 kartų, o dukros matė, kai buvo prievartaujamos jų motinos ir net močiutės. Tos, kurios bandė priešintis, buvo mirtinai nukankintos. Pasigailėjimo nė viena nesulaukė.

Buvo daug nevietinių moterų, iš kitų miestų bėgusių nuo rusų ir bandžiusių nuo jų išsigelbėti. Jos taip pat pasakojo apie RAD stovyklos, kai ją užgrobė rusai, merginų likimą. Kai prasidėjo kankinimai ir žudynės, keletas jų pasislėpė po barakais ir naktį pabėgo. Jos išklojo mums viską, kas joms buvo žinoma. Jos buvo trys ir iš dalies matė tai, apie ką pasakojo Leonora Geier.

Beveik neįmanoma apibūdinti moterų, kurias išgelbėjome, būklę. Išsekusios, veidai be išraiškos, žvilgsniai beprotiški. Kai kurios jau nekalbėjo, tik netvarkingai kartojo tuos pačius žodžius, bėgiodamos aplinkui.

Po to, kai pamatėme to baisaus žvėriškumo pasekmes, mes buvome siaubingai sukrėsti ir ryžtingai nusiteikę kovoti. Mes žinojome, kad karas jau pralaimėtas, bet mūsų šventa pareiga buvo kovoti iki paskutinio šovinio.“

Neustettinas, Berlynas ar Budapeštas – 1944–1945 metais nebuvo jokio skirtumo. Tokia pati tikimybė, kad visame raudonųjų prievartautojų, žudikų ir marodierių kelyje per Europą buvo galima pamatyti tokias baisybes.