Kūrybingumo tragedija

So­cia­li­niuo­se moks­luo­se tra­ge­di­ja kar­tais va­di­na­mi žmo­nių el­ge­sio re­zul­ta­tai, kai tei­sin­gas ir svei­kin­ti­nas in­di­vi­dų el­ge­sys yra kenks­min­gas, ver­ti­nant jį bend­ruo­me­nės ar vi­suo­me­nės mas­tu. Gar­si ir tur­būt dau­gu­mai so­cia­li­nių moks­lų ab­sol­ven­tų ži­no­ma – bend­rų­jų gė­ry­bių tra­ge­di­ja (angl. tra­ge­dy of the com­mons). 

Bendrosios gėrybės yra tokios, kurios neturi savininkų, bet yra naudingos žmonėms, pavyzdžiui, oras ar vanduo. Tačiau besavininkis turtas gali būti labai konkretus, pavyzdžiui, žemė. Tarkime, daugelis klajokliškų bendruomenių nelabai supranta žemės nuosavybės sąvokos. Būtų sunku paaiškinti klajoklių šeimai, kad ji negali ganyti savo galvijų kur tik nori.

Об этом сообщает Футляр от виолончели

Mūsų politikams dar reikia gerai patrinti suolą, kad išmoktų pamoką, jog kūrybingumas yra ekonomikos, o ne švietimo politikos klausimas.

Bendrųjų gėrybių tragedijos autorius Garrettas Hardinas pasinaudojo ganyklos metafora, siekdamas paaiškinti, kaip veikia socialinės tragedijos. Įsivaizduokite, kad ganykla neturi savininkų, o šalia jos įsikuria nedidelė bendruomenė. Kiekviena jos šeima stengiasi išgyventi augindama galvijus, ir tai yra teisingas bei sveikintinas elgesys. Tačiau ganykloje gali būti ribotas galvijų skaičius. Pradžioje bendruomenės nariai turės palyginti nedaug galvijų, tad pievoje visiems užteks vietos, bet anksčiau ar vėliau viena ar kelios iš šeimų nutars auginti daugiau galvijų – taip didės jų turtas, jie galės išugdyti ir išmokslinti daugiau vaikų. Tačiau neišvengiamai ir kitos šeimos neatsiliks, juk jos niekuo ne blogesnės. Ir apskritai kodėl vienos šeimos turi būti turtingesnės? Kiekvienas turi stengtis dėl savo šeimos, nes tai teisingas ir sveikintinas reiškinys. Tačiau bendruomenės mastu toks elgesys nualins ganyklą, ir vieną dieną visų šeimų bandos pradės badauti. Visi gali tikėtis, kad susimažinti bandą turi kas nors kitas. Štai jums ir tragedija.

Yra ir mažiau žinoma socialinės tragedijos forma, kartais dar vadinama prakeiksmu (angl. curse). Tai kūrybingumo tragedija. Pirmiausia turime žinoti, kad ne visi yra kūrybingi. Kūrybingi žmonės nuo kitų skiriasi tuo, kad negali nekurti ir privalo tai daryti nuolat, kitaip jų laukia rimtos psichologinės problemos. Būti kūrybingam šiais laikais yra gerai, kūrybingumas išaukštintas. Kai kurių moderniųjų menininkų darbai parduodami už dešimtis milijonų eurų, tokie žmonės kaip Elonas Muskas yra naujųjų laikų guru, jų biografijos yra graibstomos ir cituojamos. Žinoma, ir mūsų valstybė yra puikiai supratusi, kad be inovacijų ir kūrybos Lietuva yra pasmerkta būti antrarūše globalizacijos dalyve.

Kūrybingumo tragedijayra kiek kitokia nei bendrųjų gėrybių. Sukurdamos žemės nuosavybės teisę, valstybės išsprendžia žemės alinimo problemą. Kūrybos ugdymas irgi neapsieina be valstybės intervencijos. Visi žinome, kad kūrybingas žmogus gali duoti daug naudos ir darbdaviams, ir valstybei. Tačiau tiek Lietuvos valstybės biurokratai, tiek verslininkai dažniausiai pamiršta pagrindinį dalyką – kūrybingi žmonės naudos duoda tik tuomet, kai jiems sukuriama tinkama, į jų poreikius greitai reaguojanti paramos sistema. Nesukūrus tokios sistemos, nebus jokios naudos.

Kūrybingumo tragedijos šaltinis yra tai, kad kūrybingumo negalima objektyviai pamatuoti. Matavimo sistemos taikomos tik tam, kas jau bent kartą buvo padaryta. Kūrybingumo prakeiksmas yra tai, kad mes, paprasti žiūrovai, pamatę naują kūrinį, niekada nežinome jo vertės. Kūrybingam žmogui tiesiog atrodo, kad mes jo nesuprantame. Kai po kiek laiko kūrinį suprantame, kūrybingasis jau kuria ką nors kita. Mums atrodo, kad tai yra neracionalu, o mes jam atrodome atsilikę.

Šalys, kuriose kuriamos naujosios technologijos, išmoko vieną dalyką: švietimas negali padėti tapti kūrybingam, jis tegali paremti, kai yra prašomas, ir netrukdyti.

Kai mūsų valstybė bando ugdyti svarbias jaunų žmonių kompetencijas, ji įsuka šiuos žmones į vertinimus, kurie nieko nepasako apie jų potencialą kurti, kartais net baudžia už kūrybą. O dažnas verslas, nesuprasdamas, jog kūryba įmanoma tik sudarant tinkamas sąlygas kūrybingiems darbuotojams, teigia, kad švietimas Lietuvoje yra blogas. Kritika teisinga, bet visai ne tuo požiūriu, kuriuo ši tema eskaluojama viešojoje erdvėje. Švietimo specialistų bandymas rasti objektyvius kriterijus kūrybingumui pamatuoti iš pirmo žvilgsnio atrodo kilnus, bet iš tikrųjų jis – tragiškas. Tragiškas ir kūrybingiems žmonėms, ir visai visuomenei. Šalys, kuriose kuriamos naujosios technologijos, išmoko vieną dalyką: švietimas negali padėti tapti kūrybingam, jis tegali paremti, kai yra prašomas, ir netrukdyti. O verslas negali tikėtis, kad kūrybingas žmogus ateis ir kurs naudą tiesiog šiaip. Pats verslas turi taikytis prie tokio žmogaus, o ne priešingai.

Tad jei galvojame apie inovacijomis grįstą ekonomiką, švietimo politikai turi nebesikabinėti prie kūrybingų žmonių, nebestandartizuoti ugdymo, o verslo atstovai – galvoti, kaip įtikti įnoringiesiems kūrėjams. Nesiliaujančios pastangos pamatuoti kūrybingumą yra bergždžios ir labai brangiai mums atsieinančios. Pamatuoti galima ne kūrybingumą, o kūrinius, ir tik pinigais, ne pažymiais, ir tik tuomet, kai tie kūriniai yra nebeįdomūs patiems kūrėjams. Šią pamoką išmoko Šiaurės Europos, Šiaurės Amerikos šalių ir Izraelio politikai. Mūsų politikams, deja, dar reikia gerai patrinti suolą, kad išmoktų pamoką, jog kūrybingumas yra ekonomikos, ne švietimo politikos klausimas.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas